bedarbių eilė prie nemokamos sriubos Čikagoje Didžiosios depresijos metu

Didžióji deprèsija (anglų kalba Great Depression), sunkiausia ir ilgiausia pasaulinė ekonominė krizė, pasireiškusi 1929–33. Didžioji depresija sekė po Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikos pakilimo 20 a. 3 dešimtmetyje ir prasidėjo 1929 10 staigiu akcijų kursų kritimu Jungtinių Amerikos Valstijų Niujorko vertybinių popierių biržoje. Krizė greitai apėmė viso pasaulio ekonomiką. Staiga nukrito pramoninių bendrovių akcijų kursai: Jungtinėse Amerikos Valstijose – 87 %, Olandijoje – 81 %, Švedijoje – 72 %, Vokietijoje – 64 %, Prancūzijoje – 60 %, Didžiojoje Britanijoje – 48 %. Jungtinių Amerikos Valstijų bankai atsiėmė savo kapitalą iš Austrijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos bankų. 1931 Prancūzijai nustojus kredituoti Austrijos banką Creditanstalt šis bankrutavo. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje ir kitur indėlininkai masiškai atsiiminėjo iš bankų grynuosius pinigus, dėl to veiklą nutraukė daug Jungtinių Amerikos Valstijų (1930–32 – daugiau kaip 9000), Austrijos, Vokietijos, kitų Europos šalių bankų. Buvo devalvuotos daugelio šalių nacionalinės valiutos. Negaudamos kreditų bankrutavo pramonės ir prekybos įmonės (1930–32 Jungtinėse Amerikos Valstijose – 8600), fermeriai negalėjo parduoti didelės dalies užauginto derliaus, sparčiai didėjo nedarbas, bedarbiai dažnai negaudavo pašalpų. Oficialiais duomenimis, 32 šalyse 1933 buvo apie 30 mln. bedarbių (trečdalis visos darbo jėgos): Jungtinėse Amerikos Valstijose – 16 mln., Vokietijoje – 6 mln., Didžiojoje Britanijoje – 3 milijonai. Milijonai žmonių nuskurdo, badavo. Rinkoje krito vartojimo prekių kainos: 1929–32 kviečių, cukraus, konservų, arbatos – 50 %, medvilnės ir šilko – daugiau kaip 60 %, kaučiuko – 75 %. Labai sumažėjo tarptautinės prekybos apimtys (šalys taikė protekcinius muitus, importo kvotas ir licencijas). Jungtinių Amerikos Valstijų bendrasis vidaus produktas 1933 sudarė apie 55,8 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (1929 – apie 103,8 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių). Po Didžiosios depresijos beveik visos šalys atsisakė aukso standarto. Krizė sudarė sąlygas Europoje (Vokietijoje, Italijoje, Balkanų šalyse), Lotynų Amerikoje 1930–38 įsigalėti ar sustiprėti dešiniosioms diktatūroms. Po Didžiosios depresijos praktiškai nebuvo pakilimo fazės: po depresijos ir trumpo pagyvėjimo 1937 prasidėjo kita pasaulinė ekonominė krizė. Jos stiprėjimą sustabdė Antrasis pasaulinis karas.

LIETUVOJE Didžioji depresija pradėjo reikštis 1930 antroje pusėje, iš pradžių žemės ūkyje, vėliau – pramonėje, kuri tuo metu beveik visa buvo orientuota į vidaus rinką, ir visą ūkį apėmė 1931. Mažėjant kainoms ir eksportui, mažėjo valstiečių gaunamos pajamos, todėl buvo stengiamasi daugiau parduoti žemės ūkio produktų, mažiau jų vartoti; tai leido padidinti bekono ir sviesto eksportą, nors kainos užsienio rinkoje sparčiai mažėjo, pavyzdžiui, 1932 buvo eksportuota 25 000 tonų bekono (1929 – 400 tonų). Krizę sušvelnino ir vyriausybės vykdoma kainų palaikymo politika: 1930–38 priemokoms skirta 130 mln. litų. Litas nebuvo devalvuotas, išlaikė savo aukso paritetą. Per Didžiąją depresiją labai padidėjo nedarbas, sumažėjo darbo užmokestis (pramonėje – 30 %, žemės ūkyje – 40 %). Buvo išvaržyta daug valstiečių ūkių (1934 – apie 25 000). Vyko dažni streikai, didžiausias iš jų buvo 1935–36 Suvalkijos valstiečių streikas. Didžioji depresija Lietuvoje užsitęsė ilgiau (liovėsi stiprėti 1935–36) dėl vyraujančio žemės ūkio, šalies ūkio priklausomybės nuo užsienio. Ekonomika pradėjo atsigauti tik 4 dešimtmečio pabaigoje.

865