Diokleciãnas, Gãjus Valèrijus Aurèlijus Diokleciãnas (Gaius Valerius Aurelius Diocletianus) 245Dioklėja (prie dabartinio Solino; Kroatija) tarp 313 ir 316Salonai (dabartinis Solinas), Romos imperatorius (284–305). Libertino (buvusio vergo) sūnus. Iškilo tarnaudamas kariuomenėje. Nuo 283 vadovavo imperatoriaus Numeriano apsaugos rinktinei. Jam mirus paskelbtas imperatoriumi. Vietoj principato (imperatorius valdžia iš dalies ar formaliai dalijosi su senatu, kitomis respublikos laikų institucijomis) įvedė dominatą (neribotą monarchiją). Stiprindamas centrinę valdžią savo bendravaldžiu (II augustu) 286 paskelbė Maksimianą; jam skyrė valdyti imperijos vakarinę dalį, sau pasiliko rytinę dalį (taip parengė dirvą imperijos vėlesniam skilimui). 293 įvedė tetrarchiją (4 imperatorių valdymą); augustai pasiskyrė cezarius (žemesniuosius bendravaldžius): Dioklecianas – Galerijų Gajų, Maksimianas – Konstancijų Chlorą. Dioklecianas suskirstė imperiją į 12 diecezijų, 101 provinciją. Įgyvendino karinę, administracinę, finansų, mokesčių reformas. Atskyrė karinę valdžią nuo civilinės, sukūrė gerai organizuotą biurokratinį aparatą. 295 nuslopino Achilo sukilimą Egipte. 286–287 ir 296–298 sėkmingai kariavo su Persija (romėnai užvaldė Mesopotamiją). 303–304 išleido griežtus ediktus prieš krikščionis (teigė, kad jų bendruomenės – valstybė valstybėje). 305 su Maksimianu atsisakė sosto, pasitraukė į Dalmatiją.

Dioklecianas

1412