Dionsas (Dionysos), Bãkchas (gr. Bakchos, lot. Bacchus) senovės graikų derlingumo, augalijos, stichinių gamtos jėgų dievas. Vyno išradėjas, vynuogynų ir vyndarystės globėjas. Dzeuso ir Tebų karalaitės Semelės sūnus. Dionisą pagimdė mirštanti Semelė; Dzeusas silpną Dionisą užsiuvo savo šlaunyje ir išnešiojo – įgavęs jėgų, Dionisas gimė antrąkart iš šlaunies. Pasak Homero, Dionisą lydėdavusios bakchantės su vynuogienojais apvyniotais skeptrais ir satyrai. Apsijuosę gyvatėmis, draskydami žvėris, mušdami timpanus, raudami medžius, skeptrais iš žemės išgaudami medų bei pieną jie triukšmingai garbindavę Dionisą. Graikijoje nuo 2 tūkstantmečio prieš Kristų gyvavęs Dioniso kultas ypač paplito 8–7 a. pr. Kr., poliuose įsigalėjus verg. demokratijai. Dioniso garbei Atikoje kasmet buvo švenčiamos valstybinės religinės šventės Dionisijos, kas 2 metai Parnase buvo rengiamos orgijos.

1825