Ìndijos filosòfija, indų filosofija, dabartinėje Indijos teritorijoje susiformavusios tikrovės pažinimo tradicinės sistemos ir filosofinės teorijos. Pradėjo klostytis 15–10 amžiuje prieš Kristų ir šiek tiek pakitusios išliko iki šių laikų. Tradicinei filosofijai būdingas oponentų pažiūras toleruojantis filosofavimo metodas: pradinis filosofavimo pagrindas (pūrvapakša) yra kruopšti oponento pozicijos analizė ir apibūdinimas, po to seka jos paneigimas (khandana) ir savo mokymo arba filosofinės sistemos (utarapakšos – tolesnio pagrindo, arba sidhantos – išvados) pristatymas. Indijos filosofijos mokyklas galima traktuoti kaip skirtingus tikrovės pažinimo metodus. Kiekvienos mokyklos mokymas ne tik turi pagrįstą bei išbaigtą pavidalą, bet ir papildo kitų mokyklų mokymus. Europietiško filosofijos termino atitikmuo Indijoje yra daršana (skr. intelektualus, dvasinis pažinimas, regėjimas).

Tradiciškai Indijos filosofijos sistemos (daršanos) skirstomos į ortodoksines mokyklas (astikas), savo pagrindu laikančias Vedų kanoną (Rigvedą, Samavedą, Jadžurvedą, Atharvavedą, jų komentarus – aranjakas, brahmanas, upanišadas; pastarosiose suformuluotos eschatologijos svarbiausios sąvokos – samsara, karma, mokša, taip pat specialius pagalbinius tekstus – vedangas, sukurtas 7–6 amžiuje prieš Kristų), ir neortodoksines mokyklas (nastikas), nepripažįstančias Vedų autoriteto. Prie ortodoksinių priskiriamos šešios filosofinės mokyklos (samkhja, joga, njaja, vaišešika, mimansa, vedanta), prie neortodoksinių – lokajata (čarvakų), budistų ir džainų. Madhava (14 amžius) veikale Visų filosofinių sistemų aprašymas skiria 16 filosofinių mokyklų. Nuo 20 amžiaus Indijos filosofijos mokyklos dažniausiai skirstomos į brahmaniškas ir šramaniškas; toks skirstymas leidžia prie Indijos filosofijos priskirti tantrizmą, Kašmyro šaivizmą, šaiva sidhantos ir gramatikos filosofinės analizės mokyklas.

Skiriami keturi Indijos filosofijos laikotarpiai: Vedų (16 amžius–6–5 amžius prieš Kristų), klasikinis, arba brahmanizmo ir budizmo (6 amžius prieš Kristų–10 amžius), poklasikinis (10–18 amžius), naujosios filosofijos (maždaug nuo 19 amžiaus).

VEDŲ LAIKOTARPIS. Vedų kanone nėra filosofijos šiuolaikine prasme. Vedų regėtojams (rišiams) svarbiausia buvo dievų ir žmonių santykiai, su kuriais siejami visi kiti tikrovės reiškiniai. Rišiai buvo imanentinės išminties turėtojai: jie nelaikė savęs tekstų autoriais (tekstas buvo suvokiamas kaip apreiškimo rezultatas, o žmogus – priemonė vizijai, kurios turinys nepriklauso nuo asmenybės, užfiksuoti). Rigvedoje dieviškoji kalba (vač) personifikuota kaip deivė ir vaizduojama kaip kosmogoninis principas, apimantis žemę ir dangų, palaikantis dievų egzistavimą. Dešimtame himnų (mandalų) cikle yra vadinamieji filosofiniai (kosmogoniniai) himnai, kuriuose pasakojama visatos ir žmogaus atsiradimo istorijos, teigiama, kad aukojimas yra kūrybinė jėga; šie himnai kai kurių tyrinėtojų laikomi gamtos filosofijos Indijoje pradžia. Jadžurvedoje panaudotas principas citata–komentaras ilgainiui tapo Indijos filosofijos veikalų modeliu, komentarai, subkomentarai ir autokomentarai – svarbiausiu jos žanru. Vedose nėra filosofavimo ar idėjų pristatymo, tai – simbolinio (ritualinio) mąstymo, kuris skiriasi nuo analizuojančio ir konstatuojančio mąstymo, veiklos liudijimas. Simboliniu mąstymu kitaip suvokiama tikrovė. Jo pagrindas – žodžio (teksto), veiksmo ir tam tikro sąmonės akto vienovė. Simboliniam mąstymui neegzistuoja laiko, priežastingumo ir daiktų įvairovės kategorijos: simbolinis (ritualinis) aktas vyksta nekintančiame (nejudamame) sakraliniame laike, kur visi įvykiai išdėstyti hierarchiškai. Svarbiausia ne atsakymai į klausimus kaip ir kodėl, o sinchroniškumas, kurio rezultatas – nauji vaizdai, gyvenimo sakralizacija ir ontologinės vertybės. Kontaktuodamas su simboliniu mąstymu loginis diskursyvus mąstymas gauna idėjų ir vaizdų, kurių pagalba suvokiama tikrovė, todėl Vedų tradicija Indijoje laikoma filosofavimo pradžia.

Vedų laikotarpio pabaigoje susiklostė neortodoksinės mokyklos – adžyvaka (skr. kitas gyvenimo būdas) ir lokajata (čarvakų; skr. pasaulietiškumas). Adžyvakos kūrėju laikomas Makkhali Gosala (6–5 amžius prieš Kristų). Mokymas atkuriamas iš kritinių veikalų (budistų, džainų). Žinoma, kad buvo propaguojamas objektyvusis determinizmas, neigiamas karmos dėsnis, Vedų sakralumas. Lokajatos kūrėju laikomas Brihaspati (apie 6 amžius prieš Kristų). Jam priskiriamų sūtrų neišliko; mokymas žinomas iš oponentų. Lokajatos šalininkai nepripažino jokios dvasinės tikrovės ir atmano, juslinį pažinimą laikė vieninteliu žinojimo šaltiniu (pramana). Teigta, kad pasaulis yra vienintelė tikrovė, sudaryta iš 5 elementų – žemės, vandens, oro, ugnies ir eterio. Lokajatos mokykla nebuvo populiari Indijoje.

KLASIKINIS LAIKOTARPIS. Filosofinių sistemų (daršanų) atsiradimas siejamas su Vedų kanono sisteminimu, kai mąstytojai pradėjo kurti sūtras. Susiklosčiusių ortodoksinių (brahmaniškų) filosofijos mokyklų mokymai laikomi papildančiais vienas kitą, pagal tai jie skiriami į tris grupes: samkhja–joga, njaja–vaišešika, mimansa–vedanta (samkhjos dualistinį realizmą papildo jogos teizmas ir meditacijos praktika, vaišešikos atomizmą ir gamtos filosofiją – njajos logika, mimansos ritualizmą ir kalbos filosofiją – vedantos spiritualizmas ir monizmas). Klajojančių išminčių (šramanų), teigiančių, kad skaityti Vedas gali ne tik brahmanai, mokymai, davė pradžią neortodoksinėms sistemoms – budizmo, džainizmo. Visos mokyklos, nors ir turi skirtumų (kartais esminių nesutarimų), pripažįsta karmos dėsnį kaip žmogaus gyvenimą formuojantį principą ir siekia išsilaisvinimo, kuris suvokiamas kaip būsena (vadinama mokša, nirvana, apavarga, kaivalja ir kita).

Vienos seniausių ortodoksinių daršanų – samkhjos mokyklos filosofijos – elementų yra Mahabharatoje (knygos Mokšadharma ir Bhagavadgyta) išdėstytame mokyme apie purušą (pasyvų pradą, individualią sąmonę stebėtoją) ir prakritę (aktyvų pradą, pažinų stebimą pasaulį). Žmoguje veikia abu pradai, todėl išsilaisvinimą galima pasiekti suvokus jų skirtumus. Samkhjos kūrėju laikomas legendinis išminčius Kapila (apie 7 amžius prieš Kristų), veikale Samkhjasūtra išdėstęs savo mokymą. Jį pagrindė ir susistemino Išvarakrišna (350–450) veikale Samkhjakarika, kuriame išdėstė samkhjos ontologiją, mokymą apie tris gunas, nurodė individualios sąmonės (purušos) išsilaisvinimo kelią. Samkhjakarikos pagrindiniais komentarais laikomi Paramarthos (Suvarnasaptativriti 5–6 amžius), Gaudapados (Samkhjakarikabhašja 7 amžius), Vačaspati Mišros (Tatvakaumudi 8–9 amžius) veikalai. Samkhjos mokyklos sekėjai naujo sąmonės lygmens siekia naudodami jogos mokyklos praktikos specialius metodus. Jogos (ji minima Bhagavadgytoje) doktriną pagrindė Patandžali veikale Jogasūtra (prieš 2 amžių). Jis apibrėžė jogą kaip gebėjimą nukreipti sąmonę į objektą ir šią kryptį nuolat išlaikyti. Joga yra tikrojo žinojimo praktika, padedanti atskirti purušą nuo prakritės, ją sudaro 8 pakopos: jama (susilaikymas nuo kenksmingų veiksmų), nijama (teigiamų savybių ugdymas), asana, pranajama (kvėpavimo reguliavimas), pratjahara (jausmų kontrolė), dharana (dėmesio kontrolė), dhjana (sąmonės kontrolė), samadhis (sąmonės ištirpimas meditacijos objekte). Patandžali Jogasūtrą komentavo Vjasa (9 amžius), Vačaspati Mišra (8–9 amžius) ir kiti. Jogą, kaip metodą, pripažįsta budistai ir džainai. Vaišešikos mokyklos ontologinė sistema yra analitinė: analizuojama tikrovė, siekiama atrasti tinkamą pagrindą pažinimo ir kalbos aktams. Nagrinėjamos kategorijos: substancija (dravja), kokybė (guna), veiksmas (karma), bendratis (samanja), ypatybės (višeša), neatskiriamumas (samavaju), nebuvimas (abhava). Šios kategorijos apima visus patyrimo objektus, t. y. tokius, kuriuos galima pažinti ir pavadinti (padartha). Vaišešikos mokyklos filosofijos tikslas yra paaiškinti patyrimo tvarką ir išanalizuoti patyrimo objektus. Kanada (1–2 amžius) sukūrė pagrindinį tekstą Vaišešikasūtra, kurio svarbiausiais komentarais laikomi 6 amžiuje parašyti Prašastapados ir Čandramati veikalai. Vaišešikos mokyklos analitinė ontologija siejama su njajos mokyklos epistemologija ir logika. Šios mokyklos atstovų mąstymo pagrindinis objektas yra teisingas pažinimas, jo šaltiniai ir prielaidos. Pažinimas priklauso nuo pažįstančio subjekto (pramatri), pažinimo objekto (prameja), rezultato (pramiti) ir priemonių (pramana); yra 4 priemonių tipai: juslinis suvokimas (pratjakša), loginė išvada (anumana), palyginimas (upamana) ir autoritetingas liudijimas (šabda). Pažinimo analizė turi soteriologinę prasmę: tikras pažinimas leidžia pašalinti tris svarbiausius trūkumus – geismą, pasibjaurėjimą ir suklydimą, kartu – tam tikrus kalbos, mentalinius ir fizinius veiksnius, laikomus kančios priežastimis. Išnyksta malonumo ir nemalonumo jutimas. Pagrindinis tekstas yra Njajasūtra, kurio svarbiausiu komentaru laikomas Vatsjajanos Njajabhašja (5 amžius), o šio komentaro svarbiausiu komentaru – Uddjotakaros Bharatvajaus (6 amžius) Njajavartika. Udajana (11 amžius) sukūrė naujos njajos sistemą (navja njaja), nukreiptą prieš budistinę logiką. Mimansos mokyklos atstovai dharmos sąvoką (ji laikoma arijų kultūros svarbiausia sąvoka) sieja su Vedų ritualine praktika. Svarbiausią veikalą Mimansasūtra parašė Džaimini (apie 2 amžių). Plėtojama tradicinė brahmaniška hermeneutika, sukurtos interpretavimo taisyklės, kurios naudojamos Indijos filosofijoje. Dharma nurodo, kas yra tinkamai, kas netinkamai susieta su ritualu. Jis laikomas kosminės tvarkos (rita) pagrindu, įprasminančiu žmogaus kasdienį gyvenimą. Ritualas, aukojimas – tai kosminis jungiantis veiksmas, kuris kuria ir palaiko visatą. Vedose išdėstyti įvairūs nurodymai (vidhi) turi tam tikros energijos, skatinančios žmogų laikytis dharmos. Šruti tekstai egzistuoja amžinai, jie atstovauja absoliučiai garso esybei. Pasaulis nėra sukurtas, nes visata yra veiksmas be pradžios ir pabaigos. Svarbiausi komentatoriai – Šabara (6 amžius), Prabhakara (7 amžius) ir Kumarila (7 amžius). Mimansos mokyklos hermeneutiniai metodai taikomi vedantos mokykloje, nors čia pabrėžiama, kad žinojimas yra ankstesnis negu ritualas. Vedantos šaltiniai – Upanišados ir Bhagavadgyta, kuriose Brahmanas yra visatos kūrėjas, tapatus atmanui. Pagrindinį tekstą Brahmasūtra parašė legendinis išminčius Badarajana (1 amžius). Veikalo svarbiausias komentatorius yra Šankara, pagrindęs mokymą apie Brahmano ir atmano tapatumą. Šios mokyklos kryptys – advaita vedanta, dvaita vedanta, višištadvaita vedanta, bhedabheda vedanta.

Džainizmo (kūrėju laikomas Mahavyra, dar vadinamas Džyva, 6 amžius prieš Kristų) filosofijoje išliko vaišešikos atomizmo elementų; pagal ją, visata sudaryta iš sąmonės monadų (džyvų) ir negyvos substancijos (adžyvos), pastaroji – iš materijos (pudgala; atomų, kurie gali turėti skirtingas savybes, užima vietą erdvėje), erdvės (akaša), laiko (kala), judėjimo (dharmos) ir rimties (adharmos). Džainai siekia visiško išsilaisvinimo (nirvanos) iš samsaros. Išsilaisvinimo praktinis pagrindas yra trys sąlygos (brangenybės): teisingas pažinimas (pažinti džainizmą), teisingas tikėjimas (įtikėti jį), teisingas elgesys (laikytis jo tiesų) ir 5 principai (įžadai): ahimsa, tiesos sakymas (satja), nevogimas (asteja), skaistumas (brahmačarja), susilaikymas nuo bet kokių prisirišimų (aparigraha). Šie principai leidžia įveikti karmą (tai smulkios materialios dalelės, kurios kaupiasi sieloje). Pagal tai, kaip žmogus elgiasi, gali kauptis blogoji (sunkiosios dalelės, slegiančios sielą) arba geroji (lengvosios dalelės, greitai išsisklaidančios iš sielos) karma. Praeituose gyvenimuose sukaupta karma sukelia aistrų ir troškimų, kurie leidžia sieloje kauptis materialioms dalelėms. Norint pasiekti nirvaną reikia sustabdyti karmos dalelių patekimą į sielą. Pagal askezės griežtumą džainai 1 amžiuje po Kristaus skilo į digambarus ir švetambarus. Džainizmo filosofijos pagrindiniai kūrėjai: Kundakunda (2–3 amžius; nagrinėjo substancijų ir karmos problemas), Umasvati (4–5 amžius; veikale Tatvarthasūtra susistemino džainizmo filosofiją), Siddhasena Divakaras (5 amžius; nagrinėjo logikos ir pažinimo problemas). 5 amžiuje švetambarai sukūrė džainizmo kanoną.

Kilus budizmui atsirado daug įvairių mokymų (nors jo pradininkas Siddhartha Gautama vengė filosofinių klausimų), kurie vėliau suformavo budizmo filosofijos pagrindines sistemas. Budizmo filosofiją sudaro keturi svarbiausi mokymai – apie priklausomą tapsmą, karmą, fenomenų nepastovumą ir sielos neegzistavimą. Jos pagrindas – kančios sąvoka, siejama su išsilaisvinimio keliu (keturios tauriosios tiesos, aštuonlinkis kelias). Pabrėžiama praktinio veiksnio (ar veiksmo) svarba – filosofavimas vertas tiek, kiek padeda įveikti kančią, pasiekti išsilaisvinimą ir nušvitimą. Svarbiausia sąvoka yra dharma, suvokiama ne tik kaip dėsnis ar principas, bet ir kaip būties elementas. Pasaulis ir jo pažinimas laikomi būties elementų derinių srautais. Su elementų srauto išvalymu siejamas sąmonės pertvarkymas ir pagrindinio tikslo – nirvanos – pasiekimas. Ankstyvojo laikotarpio budizmo filosofijos mokyklos vaibhašika (arba sarvastivada) ir sautrantika priskiriamos theravados (hinajanos) krypčiai, jogačara (arba vidžnianavada) ir madhjamaka (arba šunjavada) – mahajanos krypčiai. Vaibhašikos mokyklos (pavadinta pagal Paršvos traktatą Mahavibhašja), arba sarvastivados mokyklos (skr. sarva – viskas + asti – yra; pavadinimas rodo mokymo esmę), atstovai teigia, kad visos dharmos (praeities, dabarties ir ateities būties elementai) egzistuoja realiai, kaip ontologiniai vienetai, bet kartu reprezentuoja save ir kaip aprašymo kalbos vienetai, kuriais galima nusakyti žmogaus psichofizinę patirtį. Šios mokyklos atstovų pagrindinė veikla – dharmų klasifikavimas. Išorinis pasaulis yra realus ir egzistuoja nepriklausomai nuo sąmonės. Vasubandhu (5 amžius) sukūrė vieną svarbiausių vaibhašikos tekstų – Abhidharmakoša. Sautrantikos mokyklos atstovai (skr. sūtros mokymo sekėjai) teigia, kad pažinimo ir filosofavimo pagrindiniu šaltiniu turi būti tik sūtros (Budos pamokymai). Ne visos dharmos realios, yra ir tokių būties elementų, kurie egzistuoja tik sąlyginai (pradžnapti), tarp jų dharmos (vadinamosios asamskrita dharmos), nesudarančios jokių derinių. Objektyvus sąmonės turinys netapatus realiam pasauliui, daiktai sąmonėje yra tik reprezentacijos: sąmonėje esančios tvarka ir klasifikacijos nebūtinai sutampa su esančiomis išoriniame pasaulyje. Jogačaros mokyklos (skr. jogos praktika), arba vidžnianavados mokyklos (skr. sąmonės teorijos), pradininkais laikomi broliai Asanga ir Vasubandhu (4–5 amžius). Jos atstovai kelia meditacijos praktikos svarbą, bet iš esmės siekiama filosofiją paversti praktika. Svarbiausias tikslas – apibrėžti sąmonės funkcionavimą ir numatyti būdus, kaip ją išvalyti. Jogačarų svarbiausios sūtros – Lankavatara ir Sandhihirmočana. Indijos ir Tibeto budistai jogačarams priskiria tekstus Madhjantavibhaga (Vidurio atradimas tarp dviejų kraštutinumų), Jogačarabhumišastra (Traktatas apie jogos pakopas), Mahajanasūtralankara (Papuošalas iš mahajanos sūtrų), Abhisamajalankara (Aukščiausios realizacijos papuošalas), Utaratantra (Aukščiausioji tantra). Jogačaros mokyklos filosofija yra praktinė sąmonės fenomenologija, jos pagrindinis tikslas – sąmonės iš(si)valymas nuo negatyvių dharmų, formuojančių sąmonės prieraišumą prie fenomenų pasaulio. Prie tradicinės sąmonės tipų klasifikacijos jogačarai priskiria alaja vidžnaną (arba sąmonę saugyklą); ji suvokiama kaip kontinuumas, kuriame saugomi visi individo psichinės patirties elementai arba tendencijos (vasana) iš ankstesnių gyvenimų. Reinkarnacija aiškinama remiantis mokymu apie alają vidžnaną. Dėl bandymų atrasti ir apibrėžti pastovų elementą psichiniame žmogaus gyvenime alaja vidžnanos koncepciją kritikavo madhjamakos mokyklos atstovai, interpretuojantys pasaulį reliatyvistiniais terminais naudodamiesi neigimo (apofatiniu) metodu. Madhjamakos mokymo pradžia siejama su Nagardžuna (1–2 amžius), kuriam, pasak legendos, nagai (mitinės būtybės, pusiau žmonės, pusiau gyvatės) atidavė Pradžniaparamitos (Užribinės išminties) sūtras (tapusias jo filosofinės sistemos pagrindu). Nagardžunos svarbiausias veikalas yra Mūlamadhjamakakarika (Pagrindiniai posmai apie vidurio kelią). Madhjamakos filosofija išsamiausiai atskleista Čandrakirti (7 amžius) traktate Madhjamakavatara (Įžanga į Madhjamakos mokymą). Madhjamakos filosofai teigia, kad visos dharmos iš prigimties yra tuščios (šūnjata) ir savaime neturi jokio pagrindo. Jos savo ypatybes įgauna tik deriniuose su kitomis dharmomis, t. y. elementas įgyja esmę tik derinyje su kitais. Madhjamakos mokykla skilo į dvi mokyklas – madhjamaka prasangiką (negatyvus argumentavimas; pagrindiniai atstovai – Čandrakirti, Buddhapalita, Šantideva, visi 7 amžius) ir madhjamaka svatantriką (nepriklausoma madhjamaka; pagrindiniai atstovai – Bhavaviveka, 5–6 amžius, Šantarakšita, ir Kamalašila, 8 amžius). Madhjamaka prasangikos atstovai pripažįsta tik neigiantį argumentavimą interpretuojant pasaulį, madhjmaka svatantrikos – ir galimybę turėti savitą bei pozityvią interpretavimo sistemą. Į jogačarų mokymo sistemą buvo įtraukta tathagatagarbhos (Tathagata – Budos epitetas, garbha – embrionas, gemalas) teorija, kurios formavimasis nesibaigė Indijoje ir jos genezė nesusijusi su jogačarų filosofija. Pagal šią teoriją, kiekvienas žmogus turi savyje Budos gemalą kaip galimybę realizuoti savo švytinčią prigimtį. Tathagatagarbha yra absoliučios realybės sinonimas, ji traktuojama kaip vientisas protas (ekačita), iš kurio atsiranda samsara ir nirvana. Pagrindiniai šio proto atributai yra pastovumas (nitja), palaima (sukha), aš–buvimas (atmanas) ir tyrumas (šubha). Mokymas apie tathagatagarbhą, išdėstytas sūtrose Lankavatara, Tathagatagarbha, Mahaparinirvana ir Utaratantroje, išplito Kinijoje ir Pietų Azijoje, čia tapo vienu svarbiausių budizmo filosofiją formuojančių veiksnių.

POKLASIKINIU LAIKOTARPIU buvo plėtojami tradiciniai brahmaniški mokymai, beveik išnyko kai kurie šramaniški mokymai (budizmas). Šiam laikotarpiui būdingas sinkretizmas, idėjų perėmimas, skirtingų metodų taikymas savo argumentams apginti. Nuo 10 amžiaus prasidėjo įvairių filosofinių teorijų ir mokymų sintezė. Klostėsi sintetinis njaja vaišešikos mokymas, Gangešo Upadhjajos (13 amžius) sukurti navja njajos principai priartėjo prie simbolių įvedimo į loginius reiškinius. Vedanta šaivizmo pagrindu Abhinavagupta (10–11 amžius) formavo Kašmyro mokyklą, vaišnavizmo pagrindu susiklostė Ramanudžos mokymas. Samkhja vis labiau artėjo prie jogos, o vienas samkhja jogos pagrindėjų Vidžnianabhikšu (16 amžius) perėmė daug idėjų iš vaišešikos ir vaišnavistinės vedantos. Visų šio laikotarpio filosofinių mokyklų atstovai polemizavo su advaita vedantos mokyklos šalininkais, kurie savo argumentams pagrįsti naudojo ir budistinę logiką. Šaivizmo teoretikas Abhinavagupta sukūrė naują tantrinių teorijų ir praktikų sintezę – į vieną sistemą sujungė tradicinius šaivų mokymus apie dieviškąją energiją arba kosminę vibraciją (spanda) ir apie dievo atpažinimą (pratjabhidžnia), be to, pateikė originalią estetinę koncepciją. Šiva nėra atskirtas nuo savo kosminės manifestacijos, o žmogaus emocijos turi kosminės energijos, kurią galima panaudoti aukščiausiai realybei pažinti. Aukščiausia realybė apibūdinama tam tikru vibracijos ritmu, kurį Abhinavagupta sieja su garsu arba aukščiausiu žodžiu (paravač). Pasaulio tvarka organizuota hierarchiškai ir aukščiausias žodis pamažu tampa kasdiene kalba mūsų pasaulyje (pasaulio pakopos sutampa su kalbos pakopomis). Specialių garsų (mantrų) naudojimas medituojant padeda pasiekti išsilaisvinimą. Viename svarbiausių Abhinavaguptos veikalų Tantraloka (Tantros nušvietimas) suklasifikuoti tantrinės jogos metodai. Aprašytos apeigos, kurios turi padėti adeptui atverti save ir susilieti su dieviškąja energija. Šankaros teorija pakeitė advaita vedantos mokyklos mokymą. Mąstytojai įvairiais būdais bandė išspręsti pagrindinę advaitos vedantos keliamą problemą – nežinojimo ir Absoliuto santykį. Šankaros mokinys Surišvara (10 amžius) teigė, kad pats Absoliutas, o ne individualios sielos, yra nežinojimo šaltinis, kiti advaitos vedantos atstovai (pavyzdžiui, Šriharša, 12 amžius) rašė, kad individualios sielos yra nežinojimo šaltinis. Madhava (14 amžius) filosofinėje poemoje Pančadaši (Penkiolika skyrių) absoliutą nusakė, kaip trijų savybių – egzistavimo (sat), proto (čit) ir palaimos (ananda) – sąveiką. Advaitą vedantą labiausiai reformavo Ramanudža (12 amžius). Jo mokymas, vadinamas višišta advaita, buvo labai populiarus tarp Pietų Indijos vaišnavų. Ramanudža pateikė 7 tezes prieš advaitos mokymą apie kosminį nežinojimą. Jis tapatino Absoliutą su Višnumi, kuris suvokiamas kaip visų teigiamų savybių reprezentacija, o visi reiškiniai ir gamtos fenomenai suvokiami kaip aktyvaus ir atviro dievo kūnai. Susiliejimas su dievu įmanomas per aistringą atsidavimą dievui (prapati). Labai artima višišta advaitai yra dvaita advaita (nedualizmas dualizme), kurios pagrindinio atstovo Nimbarkos (13 amžius) teigimu, Absoliutas yra dievas Šri Krišna – visagalis ir tobulas. Šri Krišna suvokiamas kaip pasaulio priežastis, kuri realiai transformuojasi į pasaulio reiškinius, bet neišnyksta juose ir lieka nuo jų nepriklausoma.

Greta nedualistinių buvo sukurta ir dualistinė vedantos modifikacija. Jos kūrėju laikomas Madhva (13–14 amžius). Jis pripažįsta tris pagrindinius pradus – Absoliutą, kurį tapatina su Krišna Narajana, sielą ir materiją. Iš jų tik Absoliutas yra laisvas ir nepriklausomas. Višudhaadvaitos (skr. tyras nedualumas) kūrėju laikomas Valabha (15–16 amžius). Jis papildė Šankaros mokymą. Aukščiausiasis Brahmanas, anot Vallabho, taip pat yra viešpats Krišna – sąmonės (čaitanja) ir palaimos (ananda) pilnatvė, skleidžianti realų pasaulį.

Jogos, samkhjos ir vedantos mokyklų mokymus susieti siekė Vidžnanabhikšu. Pagrindiniuose veikaluose (Jogos paaiškinimas / Jogavartika, Sankhjos pristatymo komentaras / Sanhjapravačanabhašja, Jogos esmės išdėstymas / Jogasarasangraha) jogą apibūdino kaip apimančią visų kitų filosofinių sistemų mokymą ir kaip aukščiausią išsilaisvinimo kelią. Kiekvienos asmenybės dvasinis pradas (puruša) pasiekia tikslą grįždamas prie pradinės tyros sąmonės būsenos. Vidžnanabhikšu performulavo Patandžali jogos 8 pakopas, samkhjos mokyklos teoriją įvardijo kaip priemonę, kuria siekiama atitraukti adepto dėmesį nuo noro suvokti antgamtines jėgas. 15 amžiuje bandyta sieti hinduizmo filosofiją su islamu (Kabyras, Nanakas ir kiti).

NAUJOSIOS FILOSOFIJOS LAIKOTARPIU buvo plėtojami tradiciniai filosofavimo metodai, klostėsi nauji sinkretiniai mokymai. Kolonializmo politika darė įtaką Indijos filosofijai. Buvo siekiama Indijos religijas ir filosofiją apibrėžti Vakarų filosofijos sąvokomis, didėjo advaitos vedantos, kaip oficialaus ortodoksinio hinduizmo pagrindo, vaidmuo. 18 amžiaus pabaigoje Indijoje susiklostė religinių reformatorių ir švietėjų sąjūdis (Brahma samadžas), vadovaujamas Ramos Mohano Rojaus. Jis veikale Jėzaus priesakas išdėstė monoteistinį požiūrį, pagal kurį, egzistuoja vienas, neišsakomas ir tobulas dievas, o visos religinės ir filosofinės skirtybės yra tik skirtingi būdai pažinti dievą. Dajananda Sarasvati kritikavo vedantos filosofinį monizmą ir pripažino tris nepriklausomas substancijas – Brahmaną (vadino dievu), atmaną (sielą) ir materiją (prakriti). Knygoje Satjarthaprakaša (Tiesos šviesa 1874) jis teigė, kad dievas, siela ir materija yra priežastys – veikiančioji, pagalbinė ir materialioji. Dievas – aukščiausioji būties forma, aukščiausioji dvasia, sielos (jų yra daug, bet skaičius ribotas) nėra materialios, bet priklauso nuo dievo ir nuo materijos, o materija yra nediferencijuotas inertiškas pradas, suteikiantis sieloms sąlygas ir neatimantis laisvės. Materialus pasaulis paklūsta dievui ir visi veiksmai atliekami sielų naudai. Dajanando Sarasvati mokymas prieštarauja tradiciniam požiūriui, pagal kurį, pasaulis yra kančių priežastis ir sąlyga, o sielos – įkalintos materijoje. Dajananda Sarasvati siekė atnaujinti Vedų tradiciją, kuriai, anot jo, būdinga racionalumas ir demokratiškumas. Originalią vedantos interpretaciją pateikė Ramakrišna Paramahamsa (tikr. Gadadharas Čatterdži, 1834–86). Jis pripažįsta išorinio pasaulio realumą ir suvokia jį kaip Brahmano (Absoliuto) dalį arba manifestaciją. Viskas, kas vyksta materijos pasaulyje, nesusiję su Brahmanu. Ramakrišna Paramahamsa tikėjo, kad žmogus gali pasiekti tikrojo pažinimo ir prilygti Brahmanui tik samadhio būsenoje (tuomet minčių srovė yra sustabdyta ir sieloje atsiranda absoliuti tyla). Jo mokinys Svami Vivekananda (tikr. Narendranatha Datta, 1863–1902) veikaluose Vedantos filosofija, Vedantos filosofija ir krikščionybė, Vedanta kaip civilizacijos veiksnys suformulavo naujos vedantos mokymo pagrindus: jį suvokė kaip filosofijos algebrą ir (ne taip, kaip kiti vedantistai) pripažino egzistuojant du pasaulius. Vienas pasaulis yra Brahmanas – materijos ir sąmonės šaltinis, kitas – gamta ir reiškinių pasaulis. Jie neprieštarauja vienas kitam, žmogaus gyvenimo užduotis – tai suprasti ir realizuoti joga; jos yra keturios: karmajoga (išsilaisvinimo metodas, siejamas su aktyvia veikla kitų naudai), bhaktijoga (meilės ir atsidavimo dievui metodas), džnanajoga (išsilaisvinimas per pažinimą) ir radžajoga (etinių, psichinių ir fizinių pratimų sintezė, skirta suvokti, kad siela nėra materiali ir priklausoma nuo materialaus pasaulio). Balas Gangadharas Tilakas (1856–1920) veikale Gyta Rahasja traktavo Bhagavadgytos filosofiją kaip kovos už laisvę filosofiją. Jis karmajogos principus suvokė kaip šaukimą pradėti tautinio išsivadavimo kovą. Š. Aurobindo vedantos mokymo pagrindu sukūrė naują mokymą, kurį pavadino integraliąja vedanta. Jis Brahmaną suvokė kaip trijų savybių – neapibrėžtumo, apibrėžtumo ir sielos vienybę. Brahmanas apima visą fenomenų pasaulį ir nėra nei idealus, nei materialus. Vieninteliai Brahmano predikatai – buvimas, protas ir palaima (satčitananda); Brahmano neįmanoma apibrėžti kaip konkretaus daikto ar reiškinio. Materija ir dvasia yra skirtingos vieno Brahmano manifestacijos. Žmogaus gyvenimas yra kilimas į Brahmaną. Integralios vedantos metodas leidžia suvokti fenomenų pasaulį kaip išėjimo iš Brahmano ir sugrįžimo į jį procesą. Žmogus yra visatos sintezė, mikrokosmosas, kuriame yra vsos visatos energijos ir pakopos. Vedantos mokymo sekėjai yra Sarvepali Radhakrišnanas (1888–1975), T. M. P. Mahadevanas (1911–83). Politinės filosofijos veikalų parašė M. K. Gandhi ir Dž. Nehru.

L: A. Beinorius Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje Vilnius 2002; Encyclopedia of Indian Philosophies 9 v Delhi–New York 1976–2003.

2213