Kęstutis Nastopka

Nastopkà Kęstutis 1940 03 18Kaunas, lietuvių literatūrologas. Habil dr. (hum. m.; filologijos m. dr. 1985). 1962 Vilniaus universitete baigė lituanistiką, 1962–65 stažavo Rygos universitete. 1966–72 dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1972–2012 dėstė Lietuvos edukologijos universitete (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, iki 2011 Vilniaus pedagoginis universitetas), 1989–91 Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1991–96 Visuotinės literatūros katedros vedėjas. Nuo 1992 dėsto ir Vilniaus universitete, 1998–2005 Literatūros teorijos ir istorijos (iki 2002 Literatūros teorijos) katedros vedėjas, 2007–08 Semiotikos ir literatūros teorijos centro vedėjas; profesorius (1992). Studijoje Poetinė lyrikos kalba (knygoje Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai 1969) pateikiama individualiosios poetinės kalbos sistemos, apibūdinamos keliais kriterijais: įvaizdžių semantikos, kūrinio kompozicijos, metro, rimo, intonacijos. Įtvirtindamas lietuvių literatūros moksle ir kritikoje lingvistinės poetikos, struktūrinės, semiotinės analizės principus, priešinosi realistinei literatūros sampratai. Tyrinėjo literatūrinius ryšius (veikalas Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai 1971, apžvalginis veikalas Lenkų romantizmas ir Baltijos literatūros / Pol′skij romantizm i bal′tijskie literatury 1973, su V. Kubiliumi, paskaitų konspektas Tarybinių Pabaltijo tautų literatūros 1978). Mokėsi iš rusų formalistų, struktūralistų, nuo 8 dešimtmečio pradžios literatūros prasmę aiškino semiotikos sąvokomis. Monografijoje Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius (1985, LSSR valstybinė premija 1986) derindamas kompozicinius ir komunikacinius kriterijus išskyrė 5 pagrindinius eilėraščių tipus (dainiškąjį, polifoninį, meditacinį, pasakojamąjį ir oratorinį) kaip skirtingus prasmės kūrimo būdus. Išleido semiotinį veikalą Reikšmių poetika (2002), Literatūros semiotika (2010), sudarė semiotikos straipsnių rinktinę Trys semiotikos (2012). Lietuvių literatūros istorijos (rusų kalba 1977, lietuvių kalba 2 t. 1979–82) vienas autorių. Parašė analitinių straipsnių apie lietuvių poeziją atnaujinusių poetų J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, T. Venclovos, V. P. Bložės kūrybą (rinkinys Išsprūstanti prasmė 1991). Iš latvių kalbos išvertė U. Bērziņio poezijos, iš prancūzų kalbos – A. J. Greimo veikalą Struktūrinė semantika (2006), mokslinių straipsnių. Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinas (1997), Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinas (2007), Lietuvos nacionalinė premija (2012). Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2015).

1640