Liublino unijos (1569) aktas (saugomas Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje)

Liublino unija (aliejus, 1869, dailininkas Janas Matejko, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Liùblino ùnija, 1569 Liubline sudaryta sutartis, kuria Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) susijungė su Lenkijos karalyste į federacinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką, arba Lenkijos ir Lietuvos Valstybę (nuo 1582 Abiejų Tautų Respublika).

Derybos dėl unijos

Lenkijos ir LDK atstovų derybos dėl unijos prasidėjo 1563–64 Seime Varšuvoje. Unijos dingstimi Lenkijos ponai visą LDK, kaip paprastą provinciją, norėjo prijungti prie Lenkijos. LDK bajorai linko į uniją, nes norėjo tokių pat teisių ir privilegijų, kokias turėjo Lenkijos bajorai. LDK didikams reikėjo Lenkijos paramos nesėkmingai prasidėjusiame Livonijos kare (1558–83) su Rusija, be to, didėjo Krymo totorių ir Turkijos grėsmė. Lietuvos bajorija, ypač didikai, stengėsi, kad unija būtų lygiateisių valstybių sąjunga. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, netekęs vilties turėti įpėdinį, buvo glaudžios abiejų valstybių unijos šalininkas. Unijos klausimu 1569 01 10 Liubline sušauktas bendras Lenkijos ir LDK atstovų Seimas. Jame tarp abiejų valstybių didikų kilo smarkūs ginčai, LDK atstovai (žymiausi: delegacijos vadovas kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, vicekancleris Eustachijus Valavičius, Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius, Kijevo vaivada Konstantinas Ostrogiškis) norėjo išlaikyti LDK valstybingumą, reikalavo, kad bendrai rinktas valdovas (Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis) iš Jogailaičių turėtų valdžią LDK tik atskiru aktu paskelbtas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, kad bendrieji seimai rinktųsi pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, kad specifinius LDK klausimus spręstų atskiras LDK Seimas, kad tarnybos LDK būtų duodamos tik LDK piliečiams. Lenkijos senatoriai ir Seimo atstovai reikalavo sudaryti uniją remiantis 14 a. pabaigos–16 a. pradžios unijų aktais, kuriuos aiškino kaip LDK inkorporavimą į Lenkiją. Žygimantas Augustas palaikė lenkų ponų reikalavimus.

Negalėdami su lenkais susitarti, LDK atstovai 1569 02 28–03 01 išvyko iš Liublino. Tuomet prieš LDK buvo panaudota prievarta: LDK Kijevo, Podolės (Braclavo), Voluinės, Palenkės vaivadijos valdovo Žygimanto Augusto įsakymu 1569 03–06 buvo prijungtos prie Lenkijos. Dėl tebevykstančio karo su Rusija LDK negalėjo ginklu priešintis Lenkijai. 06 06 LDK atstovai grįžo į Liubliną ir toliau kėlė savo reikalavimus; naujas delegacijos vadovas Jonas Chodkevičius į uniją linko labiau nei derybose atsisakęs dalyvauti Mikalojus Radvila Rudasis. Kadangi Ukrainos užgrobimu buvo patenkintos agresyviausių Lenkijos ponų pretenzijos, tarp Lenkijos atstovų Seime didesnę įtaką įgijo nuosaikesnieji; jie formaliai sutiko, kad LDK būtų traktuojama kaip lygiateisė su Lenkija. Lenkų senatoriams parengus kompromisinį unijos projektą ir Žygimantui Augustui jį priėmus LDK atstovai sutiko su valdovo sprendimu.

Sutarties pagrindiniai teiginiai

07 01 Lenkijos ir LDK seimai sudarė analogiško turinio raštus, skelbiančius abiejų valstybių sąjungą, paskui abiejų valstybių atstovai prisiekė karaliui; 07 04 tuos raštus patvirtino Žygimantas Augustas. Jie skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną Respubliką (Žečpospolitą) su vienu valdovu, viena įstatymų leidžiamąja institucija (Seimu) Varšuvoje ir bendra užsienio politika. Federacinės valstybės valdovas tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, renkamas Lenkijoje bendro Lenkijos ir LDK bajorų Seimo ir vainikuojamas Krokuvoje; Lietuvos didžiojo kunigaikščio atskiras rinkimas ir inauguracijos ceremonija Vilniuje panaikinama, visi LDK Tarybos ponai, dignitoriai, pareigūnai ir seniūnai privalėjo duoti ištikimybės priesaiką Lenkijos karaliui ir karalystei. Bajorų luomo žmonės ir jų pavaldiniai Lenkijoje ir LDK atleidžiami nuo žemės ūkio gaminių muitų, kai tie gaminiai parduodami valstybės viduje ar išvežami į užsienį; suteikiama teisė įgyti dvarus Lenkijos bajorams LDK teritorijoje ir LDK bajorams – Lenkijoje, o LDK įstatymai, draudžiantys Lenkijos piliečiams įgyti dvarų LDK, panaikinami. 1569 atskira privilegija Žygimantas Augustas LDK pripažino Lenkijos karūnos bendrasavininke.

Unijos įgyvendinimas ir reikšmė

Liublino unija suteikė galimybę Abiejų Tautų Respublikai laimėti Livonijos karą. Įgyvendinant uniją susidarė ypatinga, precedento neturinti jungtinė valstybė. Dėl LDK diduomenės priešinimosi Lenkijos ponams nepavyko tų šalių suliedinti. Valstybė oficialiai buvo skirstoma į vadinamąją Karūną (Lenkija) ir LDK. LDK liko atskira valstybė, turinti pavadinimą, herbą, teritoriją, valdymo aparatą, iždą, įstatymus, teismus, kariuomenę, antspaudą. Abiejų Tautų Respublikos Seime LDK atstovai LDK reikalus svarstė ir įstatymų projektus parengdavo savo atskiruose posėdžiuose; dalis įstatymų (konstitucijos) būdavo priimami atskirai LDK, Karūnos bajorai negalėjo gauti valstybinių tarnybų LDK, nes to neleido Lietuvos Statutas (ginant LDK nepriklausomybę didžiulę reikšmę turėjo 1588 III Statutas). Nebuvo suvienodinti ir abiejų valstybių pinigai. Santykius su Rusija daugiau tvarkydavo LDK aukštieji pareigūnai, o su Lenkijos kaimynais – Lenkijos. Derybų su užsienio valstybėmis delegacijos būdavo sudaromos mišrios – iš Karūnos ir LDK atstovų.

Liublino unija iš esmės pakeitė LDK santykius su Lenkija. LDK valstybingumas ilgainiui ėmė silpnėti. Užsienio politikos klausimais LDK reikšmė bendroje valstybėje buvo gerokai menkesnė, Abiejų Tautų Respublikos politiniam gyvenimui daugiausia vadovavo Lenkijos ponai. Sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į LDK, jos bajorų, miestiečių lenkėjimas.

1777