Michail Ostrogradskij

Ostrogradskij Michail (Michailas Ostrogrãdskis) 1801 09 24Pašennaja (Poltavos sr.) 1862 01 01Poltava, rusų matematikas ir mechanikas. Peterburgo mokslų akademijos narys (1830). 1816–21 studijavo Charkovo universitete, 1822–27 Paryžiuje lankė A. L. Cauchy, L. Poinsot, J. P. M. Binet, J. C. F. Sturmo, G. Lamé paskaitas. Nuo 1828 Peterburgo aukštųjų mokyklų profesorius. Mokslinių tyrimų sritys – mechanika (sukūrė idealaus skysčio paviršiaus bangų teoriją, ištyrė tampraus kūno mažus virpesius, pasiūlė originalų būdą kanoninėms lygtims išvesti, bendrąją smūgio teoriją, diferencialinę lygtį šilumos sklidimui skysčiuose apibūdinti), matematinė analizė (sukūrė jo vardu pavadintą racionaliųjų funkcijų integravimo metodą bei nustatė trilypio integralo pagal tūrį ir paviršinio integralo sąryšį, vadinamą Ostrogradskio formulę) ir diferencialinių lygčių teorija (pradėjo naudoti jungtinį diferencialinį operatorių, įrodė turimo operatoriaus ir jungtinio operatoriaus tikrinių funkcijų ortogonalumą, nustatė funkcijos skleidimo tikrinių funkcijų eilute principą, trigonometrinių eilučių lokalizacijos principą). Su C. G. J. Jacobi ir E. Ch. Catalanu nustatė kintamųjų keitimo kartotiniuose integraluose metodą. Nepriklausomai nuo W. R. Hamiltono atrado mažiausio veikimo principą. Paskelbė darbų iš variacinio skaičiavimo, skaičių teorijos, algebros, geometrijos, tikimybių teorijos. Daug prisidėjo kuriant matematikos dėstymo aukštosiose ir vidurinėse mokyklose metodus, t. p. įsteigiant rusų taikomosios mechanikos mokyklą. Žymesni jo mokiniai – I. Višnegradskis, N. Petrovas, N. Žukovskis, S. Kerbedis.

1751