Pašić Nikola (Nikola Pãšičius) 1845 12 31Zaječar 1926 12 01Belgradas, Serbijos, vėliau Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės valstybės veikėjas. Nuo 1881 vienas Liaudies radikalų partijos vadovų. Pralaimėjus radikalų surengtam valstiečių sukilimui prieš karaliaus Milano Obrenovičiaus valdžią 1883 emigravo. Milanui Obrenovičiui 1889 atsisakius sosto grįžo į Serbiją. 1891–92, 1904–08 ir 1910–18 ministras pirmininkas. Dėl kaltinimų inspiravus pasikėsinimą į buvusį karalių 1899 vėl emigravo. Sugrįžo 1903 nuvertus Obrenovičius ir sostą perėmus Karadžiordževičiams. Pakeitė pagrindinę Serbijos užsienio politikos kryptį: atsisakė sąjungos su Austrija-Vengrija, suartėjo su Rusija ir Prancūzija. Prisidėjo prie Serbijos sėkmės per 1912–13 Balkanų karus. Po Sarajevo atentato (1914), bandydamas išvengti karo, siūlė padaryti Austrijai-Vengrijai nuolaidų. Per I pasaulinį karą Korfu (Kerkyros) saloje (čia 1915 pabaigoje pasitraukė Serbijos vyriausybė) kartu su Jugoslavijos komitetu 1917 pasirašė deklaraciją dėl Karadžiordževičių valdomos Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės (nuo 1929 Jugoslavija) įkūrimo. 1921–26 šios valstybės ministras pirmininkas. Didžiaserbiško hegemonizmo šalininkas, priešinosi kroatų autonomijos siekiams (1925 buvo trumpam įkalinęs kroatų politinį vadovą S. Radićių).