Oriol (Oriòlas), miestas Rusijoje, į pietus nuo Maskvos, prie Okos ir jos intako Orliko santakos; srities centras. 315 308 gyventojai (2018). Geležinkeliai ir plentai į Tulą, Brianską, Lipecką, Kurską. Oro uostas. Juodoji metalurgija (plieno lydymas), mašinų (maisto, tekstilės, stiklo pramonės, kelių tiesimo, žemės ūkio mašinų, medicinos įrenginių), laikrodžių, keramikos dirbinių gamyba, elektrotechnikos, statybinių medžiagų (gelžbetoninių gaminių, plytų), tekstilės (trikotažo), siuvimo, avalynės, maisto (malimo, mėsos, pieno) pramonė. Oriolo, technikos universitetai, žemės ūkio akademija, meno ir kultūros, pedagoginis, technikos institutai. Kraštotyros, I. Turgenevo ir kiti muziejai, paveikslų galerija. Dramos, lėlių, jaunojo žiūrovo teatrai. Arkangelo Mykolo (pastatyta 1722, 1801 perstatyta), Šv. Mikalojaus (1790) cerkvės, klasicistiniai pastatai (19 a.).

Istorija

Įkurtas 1566 Ivano IV Rūsčiojo įsakymu kaip tvirtovė (išardyta 18 a. pradžioje), ginanti Maskvos valstybės pietinius pakraščius nuo totorių. 1606 Oriolas buvo vienas Bolotnikovo sukilimo židinių, 1607–08 – Dmitrijaus II Apsišaukėlio rezidencija. 1611 ir 1615 miestą buvo užėmusi Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė. 1778–1917 Oriolas buvo gubernijos, nuo 1937 – srities centras. Sovietmečiu labai išsiplėtė (1926 buvo 76 000, 1980 – 309 000 gyventojų), tapo dideliu pramonės centru. Per II pasaulinį karą 1941–43 okupuotas Vokietijos kariuomenės.

Lietuviai

Per I pasaulinį karą Oriole buvo pasitraukusių iš Lietuvos gyventojų, veikė R. Striupo įkurtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, lietuvių karo pabėgėlių choras (įkurtas 1914 J. Neimonto iniciatyva). 1918 Oriole veikė Rusijos komunistų partijos lietuvių sekcija. Per II pasaulinį karą Oriolo srityje su Vokietijos kariuomene kovėsi Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija (kartu su kitais SSRS kariniais daliniais).