Orleano apsiaustis (iliuminacija iš Martialo Overniečio, d'Auvergne, eiliuotos kronikos Karolio VII mirties vigilijos, Les Vigiles de la mort de Charles VII, apie 1483, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)

Orleãno apsiausts (1428 10 12–1429 05 08), persilaužimo taškas Šimtamečiame kare (1337–1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos. Iki Orleano apsiausties Anglija nukariavo Meną – pasienio regioną tarp teritorijos, kur Prancūzijos karaliumi buvo pripažįstamas Anglijos karalius Henrikas VI, ir teritorijos, kur karaliumi laikytas Prancūzijos dofinas Karolis VII. Anglų karvedys Thomas de Montacute’as užėmė kelias svarbias vietoves į šiaurę ir į pietus nuo Orleano, pradėjo apsiaustį, bet 1428 11 mirė nuo sužeidimo. Dėl kariuomenės stokos miestas nebuvo apsiaustas aklinai, anglai aplink jį pasistatė kelis įtvirtinimus; gynėjai, kad ir nelengvai, turėjo galimybių pasipildyti atsargų ir pasikviesti žmonių. 1429 02 12 prancūzai nesėkmingai pabandė sumušti Anglijos kariuomenei maistą gabenantį būrį (vadinamasis Silkių mūšis) ir Orleano įgulos vadas Dunois grafas Jeanas d’Orléans’as pradėjo galvoti apie pasidavimą. 1429 pradžioje pas dofiną Karolį VII atvyko Jeanne’a d’Arc ir įtikino pasiųsti jos vadovaujamą kariuomenę išvaduoti miesto. 1429 04 29 ji su kariuomene įžengė į Orleaną, per kelias kitas dienas sumušė aplink miestą įsitvirtinusius anglus (didžiausios kovos vyko dėl Tourelles’io vienuolyno). Nutraukus apsiaustį prancūzai vėliau išvijo anglus iš viso Luaros slėnio. 1429 05 Reimse Karolis VII buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi, Anglijos kariuomenė pradėjo trauktis iš Prancūzijos, bet kovos truko dar 20 metų.

2271