Panini (Pāņini, Pãninis), apie 5–4 a. pr. Kristų, senovės Indijos kalbotyrininkas. Pirmosios norminės sanskrito gramatikos Aštadhjajos, dar vadinamos Paninyja, autorius. Manoma, gyveno Gandharos valstybės sostinėje Puškalavati (dabar Pakistanas). Savo seniausiame išlikusiame kanoniniame analitinės gramatikos, arba vjakaranos, veikale taip išsamiai aprašė sanskrito fonetiką, morfologiją ir sintaksę, kad iki šiol tradicija Aštadhjają laiko dieviškai įkvėptu ir nepranoktu veikalu, o Panini – rišiu, dieviškuoju regėtoju. Laikoma, kad Aštadhjajos, kurią sudaro beveik 4000 sūtrų, sukūrimu baigėsi vedinio sanskrito laikotarpis ir prasidėjo klasikinio sanskrito epocha, bet ji nėra pirmas mokslinės sanskrito gramatikos teorijos veikalas: joje minima 11 ankstesnių vjakaranos mokyklų. Aštadhjajoje imama medžiaga iš leksinių sąvadų – Dhatupathos (veiksmažodinių šaknų, suskirstytų į 10 klasių) ir Ganapathos (pirminių vardažodinių šaknų) ir, nuosekliai atskiriant kalbą kaip objektą nuo jį aprašančios metakalbos, formuluojami savotiški algebriniai algoritmai, kurie leidžia generuoti gramatiškai taisyklingus vedinius. Pvz., raide L Panini žymėjo visas asmenines veiksmažodines galūnes, LU – 3 vadinamųjų nulinių morfemų variantus: LUK, ŚLU ir LUP, o Ś – veiksmažodžių klases sudarančias priesagas. Fonologijai didelę reikšmę turi 14 Šivos sūtrų, kurios eina prieš Aštadhjają. Gramatika po Panini tapo vienu esminių hinduizmo mokslų, o Aštadhjaja ir jos aiškinimai iki 21 a. tebėra vienas svarbiausių klasikinio išsilavinimo Indijoje pagrindų. Žymiausią Aštadhjajos tradicinį komentarą Mahabhašją parašė Patandžali (2 amžius). 20 a. plėtojantis struktūrinei kalbotyrai ir semiotikai Panini buvo imtas laikyti formaliųjų gramatikos modelių, tarp jų formaliosios logikos, generatyvinės gramatikos ir matematinės kalbotyros, pirmtaku.

171