Paracèlsas (Paracelsus), tikr. Phillipus Aureolus Theophrastus Bombastus von Hohenheim 1493 11 10Einsiedeln (prie Ciuricho) 1541 09 24Zalcburgas, vokiečių gydytojas, filosofas. Med. dr. (1517). Studijavo Vokietijos, Italijos, Prancūzijos universitetuose. Keliavo po Europą iš įvairių šaltinių rinkdamas vaistų receptus ir žinias apie gydymą. Apie 1520 lankėsi Lietuvoje. 1524–26 dirbo gydytoju Zalcburge ir Strasbūre. 1526–28 dėstė mediciną Bazelio universitete. Medicinoje reikalavo pripažinti tik stebėjimų ir bandymų duomenis, patyrimą, teigė teorijos ir praktikos abipusį sąlygotumą. Mediciną laikė bendru mokslu, paremtu fizikos, chemijos, fiziologijos atradimais, susijusiu su filosofija ir teologija. Atsisakė vidurinių amžių mokymo apie gyvybinių syvų 4 rūšis, priartėjo prie gyvybės procesų dinaminės funkcinės sampratos. Vienas jatrochemijos pradininkų. Teigė, kad žmogaus organizmas sudarytas iš mineralų – sutrikus jų santykiui žmogus suserga. Sergantį žmogų traktavo kaip kūno ir sielos ligonį, reikalavo jį gydyti visapusiškai. Ištyrė kai kurių cheminių junginių gydomąjį poveikį. Ieškojo savitų priemonių ligoms gydyti (pavyzdžiui, sifilį siūlė gydyti gyvsidabriu), gydė mineraliniu vandeniu.

Filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos senovės graikų, arabų filosofija, vidurinių amžių mistika. Filosofiją Paracelsas traktavo kaip būdą tobulai pažinti gamtos reiškinius. Jų pagrindu laikė Dievo sukurtą pirminę materiją. Įžvelgė gamtos, kaip makrokosmo, ir žmogaus, kaip mikrokosmo, įvairiapusį ryšį, teigė, kad gamtos pažinimas padeda pažinti žmogų ir atvirkščiai. Teigė reiškinių visuotinį ryšį – paveikus vieną daiktą kartu paveikiami ir kiti. Gamta yra dvasinga, pilna idealių jėgų ir būtybių. Gamtoje skyrė 4 stichijas (ugnį, orą, vandenį, žemę) ir 3 pradus (gyvsidabrį, sierą ir druską). Būtybės atsiranda jutimais suvokiamam žemiškam kūnui susijungus su arche – nesuvokiama dangiška astraline jėga. Šią visuotinę dvasinę jėgą galima paveikti burtais. Žmogus yra kūniška būtybė, turinti ir dievišką sielą, kuri yra pažinimo, dorovės ir laimės šaltinis. Neigė žemės privačios nuosavybės teisę, smerkė feodalinius luominius žmonių skirtumus, kėlė visų žmonių lygybės idėją, pabrėžė darbo vertę. Svarbiausi veikalai: Paragranum (fragmentas lietuvių kalba 1986), Apie žmogiškąją dorybę (De virtute humana, abu 1530), Apie aukojimo tvarką (De ordine doni 1530–36), Knyga apie abu garbingus turtus (Liber de honestis utrisque divitiis), Knyga apie palaimingą dosnumą (Liber de felici liberalitate, abu 1532–34), Septyni pasiteisinimai (Septem defensiones), Gydytojų klaidų labirintas (Labyrinthus medicorum errantium, abu 1538).