Pãtrikas (lot. Patricius), 4 a. 2 pusė–5 a. 1 pusė, krikščionių misionierius; tituluojamas Airijos globėju. Šventasis (šventė – kovo 17). Diakono sūnus. Gimė romėnų valdomoje Britanijos salos dalyje (tikslesnė vieta nežinoma). Sukakęs 16 metų buvo pagrobtas iš tėvo dvaro ir išvežtas vergauti į Airiją. Čia 6 metus, manoma, prie Slemisho kalno (Antrimo grafystė) piemenavo. Pabėgo į Britaniją. Vėliau grįžo į Airiją, kur (manoma, šiaurinėje ir šiaurės vakarų dalyje) po 431 sėkmingai skleidė krikščionybę tarp piktų. Parašė dvasinės autobiografijos pobūdžio veikalą Išpažintis (lot. Confessio) ir Laišką (lot. Epistola), manoma, savo vadovybei, prašydamas ekskomunikuoti Korotiko (britų karvedžio) kareivius, kurie nužudė arba paėmė į nelaisvę kai kuriuos iš Patriko naujakrikštų.

Nuo 7 a. pradžios Patrikas minimas kaip Airijoje išskirtinai garbinamas šventasis; kaip ir daugelio 1 tūkstantmečio šventųjų Patriko formaliai nekanonizavo Romos popiežius, šventuoju jį pradėjo laikyti Airijos vietinės bažnyčios. Patriko kultas ypač sustiprėjo 12 a., piligrimai pradėjo gausiai lankyti menamus jo palaikus Downpatricke (dabar Šiaurės Airija) ir menamas jo kančių vietas Donegalo grafystėje. Naujaisiais laikais Patrikas tapo Airijos identiteto simboliu, 20 a. liaudyje įsitvirtino mitologizuotas jo paveikslas.