Paulius II (mozaika, Šv. Pauliaus bazilika už sienų Romoje)

Paũlius II (lot. Paulus II), tikr. Pietro Barbo 1418 02 23Venecija 1471 07 26Roma, popiežius (1464). Buvo Venecijos pirklio sūnus. Dėdės – popiežiaus Eugenijaus IV – rūpesčiu gavo išsimokslinimą, buvo anksti paskirtas apaštališkuoju protonotaru ir Bolonijos arkidiakonu. 1440 tapo kardinolu, Cervijos, 1451 Vicenzos, 1459 Paduvos vyskupu. Siekė suvienyti Europos monarchus kovai su turkų ekspansija, sudarė sąjungą su vengrais ir persais. 1464 ekskomunikavo Čekijos karalių husitą Jurgį Podebradietį, paskelbė jam kryžiaus karą. Nepripažino po Trylikamečio karo Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino 1466 sudarytos Torunės taikos. 1466 panaikino kai kurias popiežiškąsias tarnybas, apribojo kardinolų kolegijos narių skaičių iki 24 asmenų, kardinolams suteikė privilegiją dėvėti raudoną biretą, 1470 nustatė kas 25 metus (pradedant 1475) švęsti jubiliejinius Bažnyčios metus. Buvo humanistinių idėjų priešininkas; Romoje uždarė pagoniškus papročius ir idealus palaikiusią kolegiją (1466) ir akademiją (1468). Pastatydino Romoje Šv. Morkaus rūmus (dar vadinamus Palazzo Venezia), kurie tapo jo pagrindine rezidencija. Rėmė spaudos plėtrą, turėjo antikinio meno knygų kolekciją.

908