Suválkų sutarts, Lietuvos ir Lenkijos sutartis, pasirašyta 1920 10 07 Suvalkuose. Lietuvos siūlymu derybos dėl sutarties pradėtos 09 27. Sutartis turėjo įsigalioti 10 10. Susitarta nustatyti naują demarkacijos liniją nuo Rytų Prūsijos iki Bastūnų, prie jos nutraukti karo veiksmus, pasikeisti karo belaisviais. Pagal naują demarkacijos liniją (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos) Vilniaus kraštas į šiaurę nuo Varėnos–Eišiškių linijos (ir Vilnius) liko Lietuvos, Varėnos geležinkelio stotis – Lenkijos pusėje. Lenkija įsipareigojo praleisti per Varėną Lietuvos traukinius, važiuojančius tarp Vilniaus ir Alytaus, nevežančius kariuomenės, karinių medžiagų (ji sutiko iš Alytaus Vilniaus link praleisti iki septynių Lietuvos traukinių su kariuomene ir karinėmis medžiagomis su sąlyga, kad per dieną važiuos ne daugiau kaip du traukiniai).
Derybos dėl sutarties Suvalkuose. Kairėje lenkų (iš kairės Wacławas Przesmyckis, Juliuszas Łukasiewiczius, Mieczysławas Mackiewiczius, Adamas Romeris), dešinėje lietuvių (iš dešinės A. Šumskis, B. K. Balutis, W. J. A. M. Katchė, V. V. Čarneckis, M. Biržiška) delegacijos (1920; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos (1919–23)
Vilniaus klausimas nebuvo sprendžiamas, bet sudarė Suvalkų sutarties esmę: Lietuvos delegacija rūpinosi Vilniaus saugumu, Lenkijos – palengvinti savo kariuomenei jį užimti. Naujoji demarkacijos linija buvo nustatyta tik iki Bastūnų, ji neapsaugojo Vilniaus prieigų: sostinei ginti per Varėnos geležinkelio stotį Lietuva negalėjo skubiai permesti karinių pajėgų iš Pietų Lietuvos (daugiausia Lietuvos kariuomenės buvo ruože Vištyčio ežeras–Punskas – į vakarus nuo Druskininkų ir Varėnos); tai palengvino tariamai maištaujančiai, iš tikrųjų pagal J. Piłsudskio įsakymą veikiančiai generolo L. Żeligowskio rinktinei pasirašymo dieną sulaužyti Suvalkų sutartį, apeiti demarkacijos liniją ir 10 09 užgrobti Vilnių.
2271