Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje (16–19 a.)

Šv. Onõs ir Bernardnų bažnýčių ansámblis, Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčių ansamblis, 16–19 a. katalikų sakralinių pastatų ansamblis Vilniuje. Žymiausias gotikos paminklas Lietuvoje. Ansamblį sudaro: Šv. Onos ir Bernardinų, arba Šv. Pranciškaus Asyžiečio, bažnyčios, varpinė, koplyčia ir vienuolynas. Vėlyvosios gotikos Šv. Onos bažnyčia stačiakampė, vienanavė, su trisiene apside presbiterijoje. Fasadų kompozicija vertikali, reljefiška (statybai panaudota apie 30 profilių plytos), plastiškų, dinamiškų formų. Pagrindiniame fasade virš portalo smailiaarkiai langai, juos kerta pusapskritė arka, kylis laiko centrinį bokštą, abipus jo – trikampiai erkeriai su bokšteliais. Fasado šonuose 2 bokštai, juos užbaigia pinakliai su pumpurais. Šoninius fasadus remia profiliuoti kontraforsai. Presbiterijoje aukšti siauri langai įsprausti tarp smailiais ažūriniais bokšteliais užbaigtų kontraforsų. Interjerą puošia barokiniai altoriai. Navos ir presbiterijos skliautai – tinkliniai. Yra 4 dailės paminklai (18–20 a. paveikslai). Bažnyčia pastatyta apie 1500, ne kartą degė, buvo atstatinėta (1581), atnaujinta (1747, architektas J. K. Glaubicas), vėliau rekonstruota (1794, 1867), restauruota (1906, 1970).

Bernardinų bažnyčia gotikinė, turi renesanso bruožų; stačiakampė, halinė, trinavė, su trisiene apside presbiterijoje. Pietinėje pusėje šliejasi 3 koplyčios, prie pietrytinio kampo – 3 tarpsnių varpinės bokštas, prie šiaurinės sienos – vienuolyno galerija. Fasaduose vyrauja aukštų smailiaarkių langų ir lieknų kontraforsų kompozicija. Pagrindinio fasado vidurinėje dalyje – renesansinis banguotas frontonas su tapyba puoštomis nišomis: centrinėje – freska Nukryžiuotasis (1846, dailininkas K. Ruseckas). Fasado kampuose aštuoniakampiai bokšteliai. Vidaus erdvė aukšta, šoninės navos su krištoliniais ir tinkliniais skliautais. Interjere išliko gotikinės sienų tapybos (16 a. 2 pusė), 10 barokinių medinių altorių (17 a. jų buvo 17), sakykla, antkapių, kitų dailės paminklų. Pastatyta 16 a. pradžioje, buvo apgriauta, niokota karų, gaisrų. 1949 bažnyčia uždaryta. Kelerius metus buvo neprižiūrima, vėliau atiduota LSSR dailės institutui ir paversta sandėliu. 1982 pradėta restauruoti (architektas G. Laucius). 1994 bažnyčia grąžinta tikintiesiems, į ją grįžo Lietuvoje šiek tiek anksčiau veiklą atnaujinę pranciškonai (Mažesniųjų brolių ordinas).

Neogotikinės trapecinio plano varpinės (1873, architektas N. Čiaginas) fasadas pakartoja Šv. Onos bažnyčios formas. Kampuose yra bokšteliai, centre – pinakliais ir pumpurais puošta smailė. Dviaukštė stačiakampė ankstyvojo baroko Kristaus laiptų koplyčia (1617) prišlieta prie varpinės. Vienuolyno korpusai stovi ansamblio šiaurinėje dalyje, oficina – pietinėje pusėje. Pastatai 2–3 aukštų, su galerijomis pirmame aukšte, juosia du kiemus. Fasadai gotikiniai. Viduje yra kryžminių, žvaigždinių ir krištolinių skliautų, gotikinės ir renesansinės sienų tapybos fragmentų. Vienuolynas pastatytas 16 a. pradžioje, daug kartų rekonstruotas, perstatinėtas. 1864 uždarytas; nuo 1919 priklausė Vilniaus universitetui (Stepono Batoro universitetui), nuo 1944 – LSSR dailės institutui (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija).

2271