Taut Sjunga (pranc. Société des Nations, angl. League of Nations), tarptautinė organizacija, veikusi 1919–46. Būstinė buvo Ženevoje. Tautų Sąjunga siekė garantuoti tarptautinę taiką ir saugumą, skatinti draugiškus tautų santykius ir bendradarbiavimą, išsaugoti po I pasaulinio karo susidariusį politinį status quo. Tautų Sąjunga valstybių narių buvo įgaliota tarpininkauti sprendžiant tarptautinius konfliktus, taikyti kolektyvines priemones taikai išsaugoti. Svarbiausios organizacijos institucijos buvo kasmetinė Asamblėja, Taryba (sudarė nuolatiniai ir Asamblėjos renkami nenuolatiniai nariai; nuolatiniai iš pradžių buvo Didžioji Britanija, Italija, Japonija, Kinija, Prancūzija) ir Sekretoriatas (1919–33 generalinis sekretorius Jamesas Ericas Drummondas, 1933–40 – Josephas Avenolis, 1940–46 – Seánas Lesteris), veikė Tautų Sąjungos finansuojamas Nuolatinis tarptautinio teisingumo tribunolas (Hagoje), Darbo, Sveikatos ir kitos organizacijos.

pasaulio šalių ambasadoriai per pirmąjį Tautų Sąjungos posėdį Ženevos Tautų rūmuose (1920 11 01)

Valstybių sąjungos idėją per I pasaulinį karą kėlė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Th. W. Wilsonas ir Didžiosios Britanijos politikai. Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–20) 1919 01 25 suformuluoti organizacijos tikslai ir priimtas statutas. Tautų Sąjungą iš karto susilpnino Jungtinių Amerikos Valstijų nedalyvavimas (jos neratifikavo Versalio taikos – Tautų Sąjungos statutas buvo šios sutarties dalis). Iš pradžių Tautų Sąjungą sudarė 44 valstybės (daugiausia buvo 1934–35 – 58 narės).

20 a. 3 dešimtmetyje Tautų Sąjunga dažniausiai sėkmingai sprendė karo pabėgėlių ir tautinių mažumų problemas (Nanseno pasas), nustatė mandatines teritorijas, administravo laisvąjį Dancigo (dabar Gdanskas) miestą, Saro kraštą, sprendė kylančius tarptautinius konfliktus (pvz., dėl Alandų salų, Aukštutinės Silezijos, Mosulo srities priklausomybės).

20 a. 4 dešimtmetyje paaiškėjo, kad Tautų Sąjunga nepajėgia išvengti konfliktų ir veiksmingai reaguoti net į narių karinę agresiją: 1931 Japonija užėmė Mandžiūriją, 1935–36 Italija – Etiopiją (1935–36 Italijai taikytos Tautų Sąjungos sankcijos – ginklų, finansų ir žaliavų embargas – rezultatų nedavė). 1933 iš Tautų Sąjungos išstojo Vokietija (narė nuo 1926) ir Japonija, 1937 – Italija. 1939 12 SSRS (narė nuo 1934) buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, kai 1939 11 užpuolė Suomiją. 1920–42 iš Tautų Sąjungos išstojo 17 valstybių.

Kilus II pasauliniam karui Tautų Sąjungos veikla iš esmės nutrūko. 1946 Asamblėjos nutarimu organizacija panaikinta, didžiąją dalį jos struktūros, veiklos metodų ir funkcijų perėmė Jungtinės Tautos.

Santykiai su Lietuva

Lietuvos prašymas 1920 10 12 priimti ją į Tautų Sąjungą buvo atmestas dėl geopolitinių priežasčių. Lietuvai leista dalyvauti tik Sąjungos techninėse organizacijose (pripažinimas de facto). 1921 09 22 Lietuvos Respublika tapo visateise Tautų Sąjungos nare (tam priešinosi Lenkija ir Rumunija). Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto (Vilniaus klausimas) 1920 09–1922 01 sprendė Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija. 1922 01 12 Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją, užbaigiančią Lietuvos ir Lenkijos taikinimo procedūras, 1923 02 03 rezoliucija neutrali zona buvo padalyta tarp šalių (Lenkijai paliktos užimtos teritorijos, Lietuvos atstovas V. Sidzikauskas tam prieštaravo; dar Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos).

1924 pradžioje Tautų Sąjungos ir Lietuvos atstovų suderinto Klaipėdos krašto konvencijos projekto pirmasis puslapis (Ženeva, 1924 03 06; Jungtinių Tautų archyvas Ženevoje)

Lietuvos užsienio reikalų ministras D. Zaunius (kairėje) ir atstovas V. Sidzikauskas, 1932 02 atvykę į Tautų Sąjungos Tarybos posėdį dėl Klaipėdos krizės (kilo atšaukus O. Böttcherį iš Direktorijos pirmininko pareigų; Vokietijos federacinis archyvas Koblenze)

1924 Tautų Sąjungos komisija (vadovas Normanas Daviesas) Lietuvos naudai išsprendė Klaipėdos krašto klausimą: lietuvių diplomatų pastangomis, padedant švedų (K. H. Brantingas, Erikas Teodoras Marksas von Würtembergas) ir britų (Charlesas Alfredas Crippsas, lordas Parmooras) politikams, priimta Klaipėdos krašto konvencija. 1927–32 Tautų Sąjunga vėl nesėkmingai bandė reguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius – Lietuva atsisakė užmegzti bet kokius santykius iki pat 1938 Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Ženevoje 1925–27 ir 1937–46 veikė Lietuvos atstovybė prie Tautų Sąjungos (atstovai V. Sidzikauskas, D. Zaunius, K. Škirpa, J. Savickis, E. Turauskas).

Tautų Sąjungos delegacijos vizitas Lietuvoje: pirmas iš kairės Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje V. Sidzikauskas, trečias – ELTA direktorius E. Turauskas, ketvirtas – Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas Yotaro Sugimura, aštuntas – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius D. Zaunius (1929 06, Kauno geležinkelio stoties peronas; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką