Vlniaus gynmas, Vilniaus miesto gynimas nuo Rusijos imperijos kariuomenės puolimo per 1794 sukilimą. Sukilėlių svarbiausias junginys, juosęs 1794 04 23 iš Rusijos imperijos išvaduotą Vilnių, buvo Vilniaus divizija. Iš miestiečių buvo sudaryta Vilniaus nacionalinė gvardija. Vilniaus apsaugai Nemėžio stovykloje palikta apie 2000 žmonių (vadas J. Mejenas). Vilniaus gynimui vadovavo J. P. Grabovskis (apie 1500 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naujokų, karių iš rezervo, Vilniaus nacionalinė gvardija). Pirmą kartą Rusijos kariuomenė (6–8 tūkstančiai žmonių, vadas B. Knoringas) puolė Vilnių 1794 07 19 Vilniaus divizijai žygiuojant Lydos link. Įveikę J. Mejeno pajėgų pasipriešinimą, B. Knoringo daliniai užėmė miesto pietinį pakraštį, jį apšaudė iš pabūklų, 07 20 nesėkmingai bandė užimti miestą puldami Medininkų, Subačiaus ir Užupio vartus. Rusijos kariuomenė 07 19 užėmė Paplaują, Užupio priemiestį, pasiekė Subačiaus, Užupio vartus, bet Vilniaus gynėjai privertė ją atsitraukti iki Nemėžio. Gavusi pastiprinimą (iki 12 000, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukilėlių – 10 000 žmonių) Rusijos kariuomenė 08 11 vėl puolė Vilnių, pralaužė sukilėlių gynybą abipus Rūdninkų kelio, miesto pietinėse prieigose (J. Mejeno daliniai persikėlė į Vilnių) ir užėmė jo vakarinę dalį, miestą apšaudė iš artilerijos. Vengdami apsupimo sukilėliai per Žaliąjį tiltą pasitraukė į Šnipiškių priemiestį, iš ten – per Sudervę – Jonavos link. Vilniaus atstovai priėmė B. Knoringo siūlymą kapituliuoti; 08 12 miestą užėmė Rusijos kariuomenė.

1777