Vilniaus universiteto senieji rūmai; priekyje – Didysis kiemas

Vilniaus universiteto Didžiosios aulos interjeras

Vlniaus universitètas, VU, 1579–1781 Vlniaus akadèmija, Vlniaus Jzaus draugjos akadèmija ir universitètas (lotyniškai Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu), 1781–1797 Lietuvõs Didžiósios Kunigaikštỹstės Vyriáusioji mokyklà, 1797–1803 Vlniaus vyriáusioji mokyklà, 1803–1832 Vlniaus imperãtoriškasis universitètas, 1919–1939 Vlniaus Stẽpono Bãtoro universitètas, 1944–1955 Vlniaus valstýbinis universitètas, 1955–1989 Vlniaus valstýbinis V. Kapsùko universitètas, seniausia ir didžiausia Lietuvos, viena senesnių Europos aukštųjų mokyklų.

Struktūra ir veikla

Veikia (2019) 14 akademinių kamieninių padalinių: 11 fakultetų (Chemijos ir geomokslų, Ekonomikos ir verslo administravimo, Filologijos, Filosofijos, Fizikos, Istorijos, Kauno, Komunikacijos, Matematikos ir informatikos, Medicinos, Teisės), Gyvybės mokslų centras (Biomokslų, Biochemijos, Biotechnologijų institutai, herbariumas, Zoologijos muziejus), Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Verslo mokykla. Taip pat yra 11 neakademinių kamieninių padalinių: Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto botanikos sodas, Bendrabučių, Informacinių technologijų paslaugų, Kultūros, Mokymo ir praktikų bazių, Sveikatos ir sporto, Turto valdymo ir paslaugų centrai, Vilniaus universiteto muziejus (įkurtas 2010 vietoj Mokslo muziejaus, įkurto 1979; apima Geologijos, įkurtas 1803, Lietuvos matematikų, Fizikos, Medicinos istorijos muziejus, visi įkurti 1998), Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universiteto astronomijos observatorija.

Vilniaus universiteto biblioteka Saulėtekio alėjoje Vilniuje (2012, architektūrinė bendrovė Paleko architektų studija)

studentų miestelis Saulėtekyje

Vilniaus universiteto botanikos sodo laboratorija Kairėnuose (architektas Rolandas Palekas, 2017)

Vilniaus universiteto Kauno fakultetas

Universitete vykdomos 74 bakalauro (pagrindinių), 103 magistrantūros studijų programos, rengiami 29 mokslo krypčių daktarai. 2019 akademinį personalą sudarė 2891 asmuo, iš jų – 2207 dėstytojai (iš jų – 310 profesorių, 487 docentų), 684 mokslo darbuotojai. 2018/2019 studijavo 21 281 studentas (iš jų – 11 695 bakalauro, 3332 magistrantūros, 2830 vientisųjų studijų studentai, 806 rezidentai, 847 doktorantai).

Vilniaus universitetas yra 21 įstaigos dalininkas (Akademinės leidybos, Azijos menų centro, uždarosios akcinės bendrovės Baltijos tyrimai, Europos integracijos studijų centro, Kultūros paveldo akademijos, Mokslo ir technologijų parko, Multimedijos centro humanitarams, Nacionalinės plėtros instituto, Rytų Europos studijų centro, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro, Saulėtekio slėnio, Strateginių studijų centro, Studijų užsienyje informacijos centro, Vilniaus mokslinio parko, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto būstas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos, Vilniaus universiteto teisės klinikos, Vilniaus universiteto Verslo informacijos ir konsultacijų centro, Vilniaus verslo konsultacinio centro, Visorių informacinių technologijų parko).

Vilniaus universitetui priklausanti Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė Vilniuje

Universitetas leidžia tęstinius mokslo žurnalus: „Baltistica“, „Ekonomika“, „Kalbotyra“, „Knygotyra“, „Lietuvos istorijos studijos“, „Literatūra“, „Politologija“, „Problemos“, „Psichologija“, „Teisė“, Acta paedagogica Vilnensia (nuo 1991), Lietuvos chirurgija (nuo 1993), Informacijos mokslai (nuo 1994), Slavistica Vilnensis, Sociologija. Mintis ir veiksmas (abu nuo 1997), Baltic Astronomy, Archaeologia Lituana, Respectus Philologicus (visi nuo 1999), Acta Orientalia Vilnensia (nuo 2000), STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika (nuo 2001), Transformations in Business and Economics (nuo 2002), Lietuvos metinė strateginė apžvalga (nuo 2003), Religija ir kultūra (nuo 2004), Buhalterinės apskaitos teorija ir praktika (nuo 2007), Lietuvių kalba (nuo 2007, elektroninis), Lithuanien Foreign Policy Review, Vertimo studijos, Žurnalistikos tyrimai (visi nuo 2008), Verbum (2010), Organizations and Markets in Emerging Economies (nuo 2010), Bibliotheca Lithuana (nuo 2011), Baltic Journal of Political Science (nuo 2012), Acta Museologica Lithuanica (nuo 2013), Kriminologijos studijos (nuo 2014), Vilnius University Proceedings (nuo 2019). Nuo 1989 eina laikraštis Universitas Vilnensis.

Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salė

Meno kolektyvai: mišrus choras Gaudeamus (įkurtas 1940), dainų ir šokių ansamblis (įkurtas 1944), pučiamųjų orkestras Oktava (įkurtas 1950), teatras (įkurtas 1954), folklorinis ansamblis Ratilio (įkurtas 1968), liaudiškos muzikos kapela Jaunimėlis (įkurtas 1971), merginų choras Virgo (įkurtas 1980), mišrus choras Pro musica (įkurtas 2004), merginų choras Veni gaudere (įkurtas 2006), Vilniaus universiteto giedojimo mokykla Schola Cantorum Vilnensis (įkurta 2006), Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Gospelo choras (įkurtas 2009), vargonų studija Unda Maris (įkurta 2011).

Architektūra

Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatas (1788, architektas M. Knakfusas)

Senieji universiteto rūmai – 16–20 amžiaus gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir istorizmo laikotarpių pastatų ansamblis. Susideda iš 12 universiteto pastatų ir Šv. Jonų bažnyčios su varpine. Pastatai turi po kelis korpusus, kurie išdėstyti apie 12 įvairaus dydžio ir plano kiemų: Didįjį (arba P. Skargos), Observatorijos, Bibliotekos, M. K. Sarbievijaus, M. Daukšos, S. Daukanto, Arkadų, L. Gucevičiaus, A. Mickevičiaus, S. T. Stanevičiaus, K. Sirvydo, Spaustuvės. Seniausia Vilniaus universiteto ansamblio dalis – Observatorijos kiemas ir jo vakarinis korpusas (16 amžiaus pradžia, išliko gotikos mūro fragmentų, buvo renesansinė galerija, 19 amžiaus antroje pusėje užmūryta). Senoji Astronomijos observatorija (turi baroko ir rokoko elementų, sienų tapyba, 1772, dailininkas I. E. Eggenfelderis) su klasicistiniu priestatu (1788, architektas M. Knakfusas); viduje – Baltoji (su ankstyvojo klasicizmo portalu) ir Mažoji salė. Vienas seniausių ir puošniausių – Didysis kiemas, kurį supa 2 triaukščiai pastatai su atviromis renesansinėmis galerijomis (17 amžiaus pradžia); pastatų architektūroje susipynę įvairių stilių elementai. Klasicizmo, baroko elementų turi Aula (vadinamoji Kolonų salė, 18 amžiaus pradžia) su Vilniaus universiteto profesorių biustais (rekonstruota 1810, architektas M. Šulcas), Sniadeckių teatro salė (18 amžius, 1804 pertvarkyta į auditorijas, architektas M. Šulcas), barokinės yra J. Lelewelio (įrengta 20 amžiaus pradžioje vietoj 18 amžiaus viduryje buvusios jėzuitų koplyčios, sienų tapyba 1930 restauruota J. Hopeno), Rektorato posėdžių (A. Kmieliausko freskos, 1982) salės. Rūmų seniausioji dalis koridorinio planavimo, yra gotikinė salė, išlikę 17 amžiaus pradžios kryžminiai skliautai. Bibliotekos pastatas (16–17 amžius) turi renesanso ir klasicizmo bruožų. Ypač vertingos klasicistinės salės: P. Smuglevičiaus (17 amžiaus pradžia, P. Smuglevičiaus ir A. Smuglevičiaus sienų tapyba, 1804) ir vadinamoji Profesorių skaitykla (17–18 amžius, 19 amžiaus pradžioje rekonstruota, architektas M. Šulcas). Išliko barokinis, sudėtingos konfigūracijos pastatas tarp M. K. Sarbievijaus ir K. Sirvydo kiemų (17 amžiaus pabaiga–18 amžiaus pradžia), vėlyvojo klasicizmo stiliaus (pastatas aplink M. Daukšos kiemą), istorizmo architektūros (pastatas Universiteto gatvėje, 17 amžiaus pirma pusė) pastatai. Vilniaus universiteto ansamblyje gausu šiuolaikinės dailės kūrinių (K. Bogdano skulptūra K. Donelaitis 1964, 2014 pakeista kopija, originalas perkeltas į Kauną; R. V. Gibavičiaus sgrafitas Filologijos fakulteto vestibiulyje, 1970, A. Kmieliausko freskos knygyne Littera, 1978, V. Valiaus sienų tapyba K. Donelaičio skaitykloje, 1979, P. Repšio freskos Lituanistikos centro vestibiulyje, 1977–1985).

Ansamblis pradėtas formuoti vyskupo jurisdikoje, mūriniais namais užstatytame kvartale. Nuo Vilniaus universiteto įkūrimo 1579 pastatai smarkiai keitėsi, rekonstruoti po didelių 1737–1749 gaisrų (darbų vadovai architektai J. K. Glaubicas ir T. Žebrauskas, nuo 1773 – M. Knakfusas, M. Šulcas, K. Podčašinskis). 1963 ir 1968–1979 ansamblis kompleksiškai restauruotas (darbų vadovė architektė A. Švabauskienė). 1970 pastatyti knygų saugyklos pastatai (architektai A. Brusokas, A. Švabauskienė).

Istorija

50 litų proginė moneta, skirta Vilniaus universiteto 425 metų sukakčiai (dailininkas R. J. Belevičius, 2004, sidabras, Lietuvos banko muziejus)

1569 Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą atvykę jėzuitai 1570 įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. 1579 04 01 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikė privilegiją ir 1579 10 30 popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią kolegijos reorganizavimą į Vilniaus Jėzaus draugijos akademiją ir universitetą; dažniausiai sutrumpintai vadinta Vilniaus akademija. Vilniaus universitetas įsteigtas Romos jėzuitų kolegijos pavyzdžiu su kolegija (parengiamasis skyrius) ir dviem fakultetais (Filosofijos ir Teologijos). Studijos buvo trijų pakopų: baigusieji kolegiją (5 metai, vėliau 7 metai) galėjo studijuoti Filosofijos fakultete (3 metai), jį baigusieji ir norintieji tapti dvasininkais – Teologijos fakultete (4 metai). 1618 kolegijoje studijavo 1100, Filosofijos ir Teologijos fakultetuose – 110 studentų, dėstė 11–15 profesorių. 1641 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjas K. L. Sapiega suteikė universitetui fundaciją Teisės fakultetui išlaikyti, Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza pasirašė privilegiją steigti Teisės (fundatoriaus garbei imtas vadinti Schola Sapiehana) ir Medicinos (pradėjo veikti tik 1781) fakultetus. Vilniaus universitetas mokymo lygiu prilygo daugumai Europos universitetų. Be lietuvių, baltarusių, lenkų, rusų, prūsų, vokiečių, universitete studijavo anglų, škotų, danų, norvegų, italų, vengrų, suomių. Dėstomoji kalba buvo lotynų. Buvo mokoma graikų, hebrajų kalbų. 16–17 amžiuje veikė rusų, vokiečių ir lietuvių seminarai. 1586–1805 universitetas turėjo spaustuvę (Vilniaus akademijos spaustuvė), ji spausdino leidinius lotynų, lenkų, lietuvių, latvių ir kitomis kalbomis. Universitete parengti pirmieji vadovėliai (pavyzdžiui, lietuvių, slavų kalbų gramatikos, Lietuvos istorijos).

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiosios mokyklos antspaudas (1803; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

17 amžiaus viduryje šalį nusiaubus karams mokslo lygis universitete smuko. 1773 popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną Vilniaus universiteto administravimą perėmė valstybė ir jos Seimo nutarimu Abiejų Tautų Respublikoje įkurta Edukacinė komisija. Ji pavedė universitetui globoti Lietuvos švietimo provincijos mokyklas. 1781 universitetas pavadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąja mokykla. 1783 nustota dėstyti filosofiją, Filosofijos, Teologijos ir Teisės fakultetai pertvarkyti į dvi kolegijas: Fizinių mokslų (dėstyta aukštoji matematika, fizika, chemija, mechanika, gamtos ir medicinos mokslai) bei Moralinių mokslų (teologija, teisė, visuotinė istorija, retorika, literatūra). 1783 prie Vyriausiosios mokyklos įkurta Mokytojų seminarija. 1793 įsteigtos Architektūros, 1797 – Tapybos ir piešimo ir katedros (Vilniaus meno mokykla). Pradėta rengti pirmąsias Lietuvoje naudingųjų iškasenų paieškų ekspedicijas, taikyti eksperimentus ir praktiką. 1795 Lietuvą (be Užnemunės) prijungus prie Rusijos imperijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioji mokykla 1797 pertvarkyta ir pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla. Vietoj kolegijų buvo sudaryti 3 fakultetai (Moralinių, Fizinių ir Medicinos mokslų). Dėstomąja kalba tapo lenkų, bet dalis dalykų ir toliau dėstyti lotynų kalba. Universitetas buvo atleistas nuo mokyklų globos, jam mažiau imta skirti lėšų.

Po Rusijos imperijos švietimo sistemos reformos 1803 04 04 Rusijos imperatoriaus Aleksandro I aktu mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Jam pavesta prižiūrėti Vilniaus švietimo apygardos mokyklas. Veikė 4 fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politikos mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų; 32 katedros. Dėstomųjų dalykų padaugėjo iki 55. Imta dėstyti inžineriją, technologiją, tikimybių teoriją, agronomiją, statistiką, diplomatiją, vėl pradėta dėstyti filosofiją. 1822 siūlyta įsteigti lietuvių kalbos katedrą (neįsteigta). Pagal 1803 universiteto nuostatus profesoriai pradėjo rinkti 3 metams rektorių ir dekanus. Siekta panaikinti lotynų kalbą, nuo 1816 lenkų kalba tapo universiteto kanceliarine kalba. Universitete plito švietėjiškos filosofinės, gamtos evoliucijos pažangios idėjos. Dalis dėstytojų dalyvavo masonų ložės veikloje, 1817 įsikūrė liberali šubravcų draugija, veikė nelegalios studentų filomatų ir filaretų draugijos. Nuo 1824 pradėta cenzūruoti leidžiamas knygas, dėstytojų paskaitas, atsisakyta renkamo rektoriaus (juos ėmė skirti Rusijos vyriausybė). 1809 studijavo 366, 1830 – 1321 studentas. 1830–1831 sukilime dalyvavo apie 400 Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, todėl 1832 08 29 Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I aktu universitetas uždarytas (liko Medicinos fakultetas, pertvarkytas į Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją, veikė iki 1842, ir Teologijos fakultetas, pertvarkytas į Vilniaus dvasinę akademiją, 1842 perkelta į Sankt Peterburgą; Dvasinė katalikų akademija). Vilniaus universiteto astronomijos observatorija 1832 perduota Rusijos mokslų akademijai. 1834 ir 1855 Vilniaus gubernijos bajorų seimelis, 1858 Vilniaus ir Kauno gubernijos bajorija kreipėsi į Rusijos imperatorių su prašymu atkurti Vilniaus universitetą. 1905 gruodį lietuvių ir lenkų mokslininkai, visuomenės veikėjų grupė deklaravo sudaranti Laisvojo universiteto su lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautų kalbomis įsteigimo Vilniuje draugiją. Draugijai nepavyko Vilniaus universiteto atkurti, bet buvo gautas leidimas įsteigti dvi mokslo draugijas – Lietuvių mokslo draugiją ir Vilniaus mokslo bičiulių draugiją. 1913–1914 Vilniaus ir Kauno gubernijų atstovų reikalavimu atkūrimo klausimą svarsčiusi Rusijos imperijos Valstybės dūma jį atmetė.

Vilniaus Stepono Batoro universiteto senatas (fotografas Jan Bułhak, 1919; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

Vilniaus Stepono Batoro universiteto jubiliejinių metų inauguracijos iškilmės universiteto Auloje, kalbą sako universiteto rektorius Cz. Falkowskis (nežinomas fotografas, 1929 10 11; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

Paskelbus nepriklausomybę Lietuvos Valstybės Taryba 1918 12 15 priėmė nutarimą Vilniaus universitetą atkurti. Universitetą buvo numatyta atidaryti 1919 01 01, bet Lietuvos vyriausybei nepavyko to įgyvendinti. 1919 03 13 buvo paskelbtas marionetinės V. Kapsuko vyriausybės dekretas dėl Vilniaus universiteto atkūrimo. 1919 08 28 Lenkijos okupacinė valdžia atkūrė universitetą ir pavadino jį Stepono Batoro universitetu; atidarytas 1919 10 11. Veikė 6 fakultetai (Humanitarinių mokslų, Teologijos, Teisės ir visuomenės mokslų, Matematikos ir gamtos, Medicinos, Dailės). 1933–1940 veikė Vilniaus archeologijos muziejus. 1938 universitete buvo 392 dėstytojai, 3100 studentų (iš jų tik 2,7 % lietuvių). Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 12 15 vietoj lenkiško universiteto buvo suorganizuotas lietuviškas, vadovautasi Vytauto Didžiojo universiteto statutu. Mokslas jame prasidėjo 1940 01 22. Iš pradžių veikė iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą atkelti Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai; 26 katedros, studijavo 1004 studentai. 1940 vasarą SSRS okupavus Lietuvą Vilniaus universitetas pertvarkytas pagal sovietinių universitetų modelį. 1940–1941 veikė 4 fakultetai (Humanitarinių mokslų, Teisės, Ekonomikos, Matematikos ir gamtos); buvo 3102 studentai, 227 dėstytojai. Nacių Vokietijos okupacijos metais sovietinės valdžios pertvarkymai panaikinti, iš universiteto pašalinti profesoriai ir studentai žydai, vėliau – lenkai ir rusai. 1941 pabaigoje buvo 573 studentai. 1943 03 17 Vilniaus universitetas uždarytas ir apiplėštas, universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis. 1944 SSRS kariuomenei vėl užėmus Vilnių universitetas atkurtas ir pavadintas Vilniaus valstybiniu universitetu, 1955 Vilniaus valstybiniu V. Kapsuko universitetu. 1944–1945 veikė 8 fakultetai (Istorijos ir filologijos, Ekonomikos, Teisės, Fizikos ir matematikos, Chemijos, Gamtos, Medicinos, Miškų ūkio); greta specialistams rengti būtinų katedrų įsteigta Karinė ir Marksizmo‑leninizmo katedros. 1949 Miškų ūkio fakultetas perkeltas į Kauno žemės ūkio akademiją (Aleksandro Stulginskio universitetas). 1964 Kaune įkurtas universiteto Bendrųjų mokslų fakultetas (nuo 1969 Kauno vakarinis fakultetas). 1968 pradėtas statyti studentų miestelis Saulėtekyje. 1988 buvo 14 fakultetų, 16 945 studentai, 1197 dėstytojai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 pavadintas Vilniaus universitetu ir patvirtintas autonomiją deklaruojantis statutas. 1991 įsteigtos bakalauro, magistro ir doktorantūros studijos. 1991 universitetui grąžinta Šv. Jonų bažnyčia (universitetui oficialiai priklausė 1773–1948). 2012 atidarytas naujas Vilniaus universiteto bibliotekos pastatas Saulėtekio alėjoje. 2016 atidarytas Gyvybės mokslų centras. Vykdant aukštojo mokslo reformą 2018 nuspręsta iki 2020 07 01 prie Vilniaus universiteto prijungti Šiaulių universitetą (pertvarkomas į Vilniaus universiteto Švietimo akademiją).

Vilniaus universitetą baigė Nobelio premijos laureatas Cz. Miłoszas.

Rektoriai

Lent. Vilniaus universiteto rektoriai
  Metai
P. Skarga* 1579–1580 vicerektorius**
1580–1582
P. Bokša 1582–1584 vicerektorius**
1600–1602
G. Alabijanas 1584–1585 vicerektorius**
1585–1592
F. Bartschas 1592–1595
Leonardas Krakeris 1595–1600
Adomas Brokas 1602–1605
Mykolas Ortizas 1605–1608
Stanislovas Vlošekas 1609–1611
Simonas Niklevičius 1611–1614 ir 1625–1629
Mykolas Salpa 1614–1615 vicerektorius**
1615–1618
J. Gruževskis 1618–1625 ir 1641–1643
Ph. Frisius 1629–1632
Simonas Ugnievskis 1632–1637
Merkelis Šmelingas 1638–1641
B. de Soxo 1643–1646
W. Cieciszewskis 1646–1649
Jonas Rivockis 1649–1650 vicerektorius**
Grigalius Šionhofas 1650–1653
A. Kojalavičius-Vijūkas 1653–1655
Ž. Liauksminas 1656–1657 vicerektorius**
K. Kojalavičius-Vijūkas 1657–1659 vicerektorius**
1659–1661
M. Ginkevičius 1661–1663
D. Butvilas 1663–1666
A. Valavičius 1666–1669
Stanislovas Tupikas 1669–1672
Baltazaras Rogalskis 1672–167
P. Bochenas 1675–1678
Andriejus Ribskis 1678–1681 ir 1691–1694
Wladislawas Rudzińskis 1681–1682
P. Kitnowskis 1682–1683 vicerektorius**
1684–1688
Mykolas Mazoveckis 1683–1684
Jonas Godebskis 1687 vicerektorius**
P. Kucevičius 1688–1691
B. Danquartas 1694–1697
Kristupas Losievskis 1697–1701
J. Hladovickis 1701–1704
Martynas Godebskis 1704–1705 vicerektorius**
T. Arentas 1705–1710, 1716–1720 ir 1721–1724
M. Karskis 1710–1713
Kristupas Limontas 1713–1716
K. Garšvila 1720–1721
Stanislovas Sokulskis 1724–1727 ir 1731–1735
V. A. Daukša 1727–1731 ir 1741–1745
K. Bartoldas 1735–1738
J. Sadovskis 1738–1741
F. Rościszewskis 1745–1752
J. Juraha Giedraitis 1752–1755
M. Brzozowskis 1755–1759
S. Haslovskis 1759–1760 vicerektorius**
I. Žaba 1760–1763 ir 1774–1779
K. Vazgirdas 1763–1766
K. Pšeciševskis 1766–1769
J. Jankovskis 1769–1772
A. Skorulskis 1772–1774
J. Chevalier 1779–1780
M. Počobutas 1780–1799
H. Stroynowskis 1799–1806
J. Sniadeckis 1807–1815
J. Lobenveinas 1815–1817 (ėjo rektoriaus pareigas)
S. Malevskis 1817–1822
J. Tvardovskis 1823–1824
V. Pelikanas 1824–1832
M. Siedleckis 1919–1921
Wiktoras Staniewiczius 1921–1922
A. Parczewskis 1922–1924
W. Dziewulskis 1924–1925
M. Zdziechowskis 1925–1927
S. Pigońis 1927–1928
Cz. Falkowskis 1928–1930
A. Januszkiewiczius 1930–1932
K. Opoczińskis 1932–1933
Witoldas Staniewiczius 1933–1936
W. Jakowickis 1936–1937
A. Wójcickis 1937–1939
S. Ehrenkreutzas 1939
M. Biržiška 1940–1943
K. Bieliukas 1944–1946
Z. Žemaitis 1946–1948
J. Bučas 1948–1956
J. Bulavas 1956–1958
J. Kubilius 1958–1990
R. Pavilionis 1990–2001
B. Juodka 2001–2002 (ėjo rektoriaus pareigas), 2002–2012
J. Banys 2012–2015 (ėjo rektoriaus pareigas)
A. Žukauskas 2015–2020
R. Petrauskas nuo 2020

* laikomas pirmuoju rektoriumi, nors iki 1579 07 31 rektorius buvo Vilniaus kolegijos rektorius J. Wujekas** vicerektorius ėjo rektoriaus pareigas jam ilgesnį laiką išvykus iš Vilniaus arba mirus

2271

-LDK Vyriausioji mokykla