arnotas (šilkas, metalo gijos, siuvinėjimas, 18 a. pabaiga–19 a. pradžia, Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia Trakuose)

anotas (lenk. ornat < lot. ornatus – papuoštas), celebruojančio katalikų kunigo liturginis drabužis. Vilkimas ant albos. Simbolizuoja apgaubiančią Jėzaus Kristaus meilę, primena kryžiaus naštą, kuria pelnoma Dievo malonė. Arnotas yra stačiakampio suapvalintais kampais formos, su prakirpte galvai, siekia žemiau kelių. Vidurinė išilginė juosta (vadinamoji preteksta) būna kryžiaus arba kolonos (stulpo) pavidalo. Siuvamas iš liturginių spalvų audinių, puošiamas aplikacija, siuvinėjimu. Kaklo iškirptė, drabužio pakraščiai ir detalių kontūrai apsiuvami galionais. Arnoto prototipas – senovės romėnų kelioninis berankovis apsiaustas penula. Arnotas per apeigas dėvimas nuo 5 amžiaus. Viduriniais amžiais buvo apskritas arba ovalus, su iškirpte viduryje. 9 a. abi arnoto pusės pradėtos puošti Y kryžiaus (šakotojo) formos aukso juostomis, ant jų vėliau imta siuvinėti Nukryžiuotojo atvaizdą. 12 a. arnoto šonus imta prakirpti. 16 a. pabaigoje tapo pailgu stačiakampiu, suapvalintais kampais, nesusiūtais šonais, su nugaroje įkomponuotomis lotyniškąjį kryžių sudarančiomis juostomis. Barokiniai arnotai ypač puošnūs; siūti iš atlaso, damasto, brokato ar kito puošnaus, dažniausiai raštuoto arba siuvinėto, audinio. Siuvinėta šilku, brangakmeniais, tauriųjų metalų gijomis, biseriu, žvyneliais. 19 a. raginta grįžti prie gotikinės arnoto formos. Pirminę (gotikinę) formą, minimalią puošybą įtvirtino 1969 liturgijos reforma.

2972