Švenčiausiosios Širdies, arba Koekelbergo, bazilika Briuselyje (pradėta 1935, architektas A. van Huffelis, baigta 1970)

Grafinas su stikliukais (stiklas, emalis, 20 a. 3–4 dešimtmetis, Jungtinės Amerikos Valstijos?, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

art deco (pranc. trumpinys iš art décoratif – dekoratyvinis menas), 20 a. 3–4 dešimtmečio meno kryptis. Terminas kilo iš 1925 Paryžiuje surengtos Tarptautinės dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio meno parodos (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes) pavadinimo; paplito po 1966 Paryžiaus dekoratyvinio meno muziejuje (Musée des Arts Décoratifs) vykusios parodos, kurioje buvo eksponuoti 1925 m. parodos eksponatai. Europoje (vėliau ir Jungtinėse Amerikos Valstijose) reiškėsi architektūros, interjerų projektuose, vaizduojamojoje ir dekoratyvinėje dailėje. Apėmė unikalių dirbinių ir pramoninio dizaino sritis. Rėmėsi moderno stilistika, raiška grįsta ekspresionizmo, fovizmo, futurizmo, kubizmo elementais. Art deco dailininkų kūriniams būdinga konstruktyvios formos, dinamiška kompozicija, kampuoti siluetai, ryškus lokalių spalvų dekoras, egzotiškų kultūrų (ypač senovės Egipto, Afrikos, indėnų) elementai.

Architektūroje balansuota tarp konstruktyvumo ir dekoratyvumo, monumentalumo ir žaismingumo, elegancijos ir puošnumo. Derinta ankstesnės architektūros stilių (neoklasicizmo, moderno) ir funkcionalizmo konstrukcijos bei senovės civilizacijų puošybos elementai. Europos šalių architektūroje art deco reiškėsi daugiausia interjerų įrangoje ir dekore. Interjerai dažnai buvo perkrauti stilingais daiktais, kai kuriems dirbiniams naudota brangios medžiagos: dramblio kaulas, juodmedis, perlamutras, roplių oda. Jungtinių Amerikos Valstijų statybų intensyvumas, pramogų (tarp jų ir kino) industrijos augimas turėjo įtakos art deco plėtotei pastatų architektūroje. Projektuose derinti funkcionalistiniai planai, tradicionalizmo aspiracijos ir moderno ornamentika (Niujorke – Chrysler Building, 1928, architektas W. Van Alenas; Rockfellerio centro kompleksas, 1938, architektas A. Reinhardtas ir kiti).

Žymesni art deco kūrėjai: R. Buthaut, A. M. Cassandre’as (1901–68), P. Chareau (1883–1950), J. L. Delamarre’as (m. 1986), M. Dufrène’as (1876–1955), J. Dunand’as (1877–1942), Erté (1892–1990), L. Süe (1875–1968) A. Mare (1885–1932), C. Fudžita (1886–1968), S. Gate, P. Iribe’as (1883–35), R. J. Lalique’as, P. Legrainas (1889–1929), T. de Łempicka, E. Lenoble’is (1875–1939), R. Mallet‑Stevensas, T. Pfluegeris (1892–1946), P. Poiret, F. Preissas (1882–1943), É. J. Ruhlmannas (1879–1933), E. Saarinenas, E. Wamsley‑Lewisas (1898–1977).

A. Galdiko Šv. Pranciškus su paukščiu (popierius, tempera, apie 1932, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Lietuvoje

Lietuvos vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje art deco buvo nuosaikus, turėjo vietinių bruožų. Art deco kūrinių formos dekoratyvios, geometrizuotos, konstruktyvios (J. Prapuolenio, G. Bagdonavičiaus baldai), ornamentiškai stilizuotos (P. Rimšos apvaliosios skulptūros ir reljefai), sudėtingų rakursų figūrų siluetai dinamiški (S. Ušinsko pano ir scenovaizdžiai, K. Šimonio, V. Kairiūkščio tapyba); taikytos technikos idėjos, hedonistiniai, net saloniški įvaizdžiai (kai kurie E. Každailevičiūtės, B. Macutkevičiaus, 1905–64, K. Petrikaitės‑Tulienės kūriniai). Nuosekliausiai art deco plėtota 3–4 dešimtmečio knygų ir žurnalų grafikoje, plakatuose, prekiniuose ženkluose, pakuotėse, scenografijoje (G. Bagdonavičiaus, J. J. Burbos, 1906–64, K. Šaulio, A. Šepečio, g. 1910, V. Jomanto, V. Kosciuškos taikomoji grafika, S. Ušinsko, T. Kulakausko scenovaizdžių ir kostiumų projektai, T. Lomsargio knygų įrišimai).

Art deco architektūra reiškėsi kaip 3–4 dešimtmečio modernizmo srovė, grįsta funkcionalumo ir dekoratyvinių elementų deriniu, tautinio stiliaus aspiracijomis ir tais pačiais estetiniais kriterijais kaip ir art deco dailė. Neišsiplėtojo į nuoseklią kryptį su estetine programa. Nuo tuo metu vyravusio funkcionalizmo skyrėsi gausesne puošyba, sudėtingesne fasado struktūra, paremta ankstesnių stilių (ypač neoklasicizmo) elementais ir konstruktyviai stilizuotu dekoru. Žymesni art deco pastatai: Kaune – viešbutis Lietuva (1925, architektas V. Dubeneckis), gyvenamasis namas S. Daukanto gatvėje 14 (1928, architektas L. Ritas), Centrinis paštas (1931, architektas F. Vizbaras), gyvenamasis namas V. Putvinskio gatvėje 60 (1933, architektas B. Elsbergas), Vilniuje – banko pastatas Gedimino prospekte 14 (1935, architektai S. Gałęzowskis, J. Pańkovskis).

1353

2972