artikuliãcija (lot. articulatio – aiškus tarimas), kalbos padargų padėtys ir veiksmai tariant garsus. Kai tariamas izoliuotas kalbos garsas, išsiskiria 3 artikuliacijos fazės: ekskursija (prataras), ekspozicija (tarimas) ir rekursija (ištaras). Ekskursijos momentu kalbos padargai iš indiferentiškos padėties eina į padėtį, būdingą ir būtiną atitinkamam garsui ištarti. Tarimo fazės metu diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys stumia orą iš plaučių ir jis, suvirpinęs ar nesuvirpinęs balso stygas, išeina pro kitus kalbos padargus sukeldamas atitinkamą garsą. Paskutinė garso tarimo fazė – rekursija – yra kalbos padargų grįžimas į indiferentišką, t. y. su garso tarimu nesusijusią, padėtį. Kai tariami stambesni kalbos vienetai, gretimų garsų ekskursija ir rekursija susilieja. Be to, dažnai pradedant tarti vieną garsą tam tikri kalbos padargai gali pasirengti ir tolesniam garsui. Nuo to priklauso tokie fonetiniai bei fonologiniai reiškiniai kaip akomodacija, asimiliacija, neutralizacija.

1824