asmenýbė, žmogus, kaip visuomenės individas, praktinės bei teorinės veiklos ir socialinės sąveikos subjektas, kurio formavimąsi lemia visuomenės egzistavimo istorinės sąlygos. Asmenybė formuojasi individui socializuojantis ir jį kryptingai auklėjant – padedant priimti socialines normas ir atlikti funkcijas (socialinius vaidmenis), perimti visapusiškos veiklos būdus bei formas. Ypač svarbi individų socialinė sąveika (jos pobūdį lemia amžius, lytis, intelektas, socialinė aplinka, asmeninė patirtis bei visuomeninės idėjos, kultūra), kurios veikiamas žmogus siekia identifikuotis su socialine visuomene ir kartu iš jos išsiskirti savo individualumu. Socialinėje sąveikoje įgytos savybės (socialumas) parodo asmenybės brandą. Asmenybei formuotis įtakos turi šeima, religija, socialinis sluoksnis, profesinė, etninė ir kitos bendruomenės. Bendruomeninės ypatybės reiškiasi asmenybės socialinio mąstymo, elgsenos stereotipais bei individualybės bruožais. Asmenybę kaip socialinės sąveikos subjektą apibūdina aktyvi kūrybinė veikla. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje atsirado asmenybės sociologinių koncepcijų. Asmenybės raidos teorijos atstovas C. H. Cooley asmenybę tyrė kaip socialinių veiksnių įtakos produktą (veidrodinis Aš). G. H. Meadas, toliau plėtojęs šią teoriją, išskyrė kelias asmenybės formavimosi stadijas, susijusias su kitų žmonių vaidmenų perėmimu. E. Eriksonas, psichoanalitinės teorijos sociologijoje atstovas, asmenybės formavimosi stadijas siejo su krizių įveikimu, socializaciją aiškino kaip biologinių instinktų (ypač seksualinių) suvaldymo procesą. Socialinių vaidmenų teorijos šalininkai Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai R. Lintonas, T. Parsonsas ir kiti asmenybę tyrė kaip socialinių vaidmenų atlikėją; socializuodamasis individas pasirenka tam tikrus socialinius vaidmenis, perima elgesio normas ir tampa asmenybe. Asmenybės pažinimo teorijos atstovas J. Piaget pabrėžė, kad asmenybės gebėjimas mąstyti formuojasi nuosekliai jai pereinant tam tikras raidos stadijas, kurių kiekviena padeda įgyti naujų pažinimo įgūdžių. Asmenybės dorovės teorijos šalininkai (L. Kohlbergas) aiškino asmenybės pažintinių gebėjimų, jausmų raidą. Socialinių orientacijų teorijos atstovai asmenybę traktuoja kaip neįsisąmonintų nuostatų, orientacijų, kurias formuoja visuomenė, rezultatą. Jie teigia, kad individas iš visuomenės perima ir buvimo asmenybe nuostatą – veikiamas socialinės aplinkos orientuojasi į tas savybes, kuriomis asmenybė apibrėžiama. Daugelio sociologinių koncepcijų šalininkai asmenybę traktuoja kaip visuomenės suformuotą sociogeninių poreikių ir orientacijų sistemą. Asmenybės socialinių poreikių atsiradimą gali skatinti tiek visuomenė, tiek tam tikros socialinės grupės, kurioms individas priklauso.

2129