atleidmas iš dárbo, teisinis darbo sutarties pasibaigimo padarinys. Vakarų Europos valstybėse atleidimas iš darbo skirtingas, tačiau atleidžiant darbuotoją reikia pateisinamo pagrindo, išankstinio įspėjimo ir išmokėti išeitinę išmoką. Įspėjimo laikotarpis priklauso nuo darbuotojo amžiaus arba nuo darbo įmonėje stažo, pavyzdžiui, Austrijoje įspėjimo laikotarpis nuo 2 savaičių iki 5 mėnesių, Danijoje – nuo 1 iki 6 mėnesių, Prancūzijoje minimalus laikotarpis – 1 mėnesis. Išeitinės pašalpos dydis priklauso nuo įmonėje dirbto laiko. Darbdavys su darbuotoju privalo atsiskaityti atleidimo dieną, išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir išrašyti pažymą, kurioje nurodomos buvusios pareigos, darbo trukmė, atleidimo iš darbo aplinkybės.

LIETUVOJE atleidimą iš darbo reglamentuoja Darbo sutarties įstatymas (1991), Valstybės tarnybos įstatymas (1999), kiti specialūs įstatymai ir statutai. Iš darbo galima atleisti šalių susitarimu, darbuotojo prašymu, darbdavio iniciatyva ir valia, trečiųjų asmenų reikalavimu. Šalių susitarimu iš darbo atleidžiama sulygus dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, darbuotojo prašymu – ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų įspėjus darbdavį (kai sudaryta neterminuota darbo sutartis), išskyrus atleidimą iš darbo dėl ligos, invalidumo ar kitų svarbių priežasčių – nuo darbuotojo nurodytos datos. Apie numatomą atleidimą iš darbo nesant darbuotojo kaltės jis turi būti įspėtas prieš 2 mėnesius, darbuotojas, kuriam iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip 5 metai, nepilnametis iki 18 metų, invalidas, asmuo, auginantis vaiką iki 14 metų, – prieš 4 mėnesius. Darbo arba kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytas ir trumpesnis įspėjimo terminas. Darbuotojas darbdavį turi įspėti prieš 5 dienas, jei sudaryta sezoninė darbo sutartis, prieš 7 dienas – nutraukdamas darbo sutartį dėl prastovos ar darbo užmokesčio nemokėjimo ir prieš 3 dienas – bandomojo laikotarpio metu. Darbdavio iniciatyva atleidimas iš darbo galimas nesant darbuotojo kaltės ir dėl darbuotojo kaltės. Pirmuoju atveju darbuotojas atleidžiamas: kai likviduojama įmonė; apribojama ar nutraukiama bankrutuojančios įmonės ūkinė veikla; dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų mažinamas darbuotojų skaičius; darbuotojas negali tinkamai atlikti jam pavesto darbo dėl pablogėjusios sveikatos arba dėl to, kad neturi reikiamos kvalifikacijos; dėl laikinojo nedarbingumo, trunkančio ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba 140 dienų per paskutiniuosius 12 mėnesių; kai krašto apsaugos tarnybą atlikęs darbuotojas daugiau kaip 2 mėnesius negrįžta į ankstesnį darbą. Darbuotojui išmokama išeitinė pašalpa. Negalima atleisti darbuotojų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, atostogų metu. Dėl darbuotojo kaltės darbdavys gali atleisti: kai darbuotojas antrą kartą per metus nerūpestingai atlieka pareigas ar pažeidžia darbo drausmę ir dėl to jau buvo baustas; darbo metu yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotikų ar toksinių medžiagų; atskleidžia įmonės komercines bei technologines paslaptis; neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą); įvykdo turto grobimą darbovietėje arba tyčine neteisėta veika padaro darbdaviui nuostolių; įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už tyčinį nusikaltimą; kai darbuotojas, kurio darbas susijęs su materialinių vertybių apskaita, saugojimu, priėmimu, išdavimu ar transportavimu, netenka pasitikėjimo. Valstybės bei savivaldybių tarnautojai, darbuotojai, atliekantys auklėjimo funkcijas, gali būti atleisti, jei jų elgesys yra amoralus ir nesuderinamas su jų pareigomis. Nevalstybinės įmonės darbdavys gali atleisti iš darbo remdamasis kitomis svarbiomis aplinkybėmis, tačiau privalo sumokėti darbuotojui piniginę kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo darbuotojo darbo įmonėje stažo. Negalima atleisti nėščių moterų, išskyrus atvejus, kai įmonė likviduojama, motinų, auginančių vaiką iki 3 metų, jei nėra jų kaltės. Profesinės sąjungos renkamosios institucijos narys gali būti atleistas iš darbo mažinant darbuotojų skaičių arba darbdavio valia tik gavus išankstinį įmonės profesinės sąjungos renkamosios institucijos sutikimą.

536