vandentiekio bokštas Al‑Khobare (Saudo Arabija)

Eiffelio bokštas Paryžiuje (Prancūzija)

bókštas, aukštas vertikalus statinys. Jo konstrukcija stabili (nereikia atotampų). Būna atskiras statinys arba kito statinio (pilies, bažnyčios, rotušės) dalis, dažniausiai cilindro, prizmės, piramidės, kai kada kūgio pavidalo, ištisinis arba strypinis. Planas stačiakampis, kvadratinis, daugiakampis, apskritas, aukštis – daug didesnis už pagrindo matmenis. Paprastai daugiaaukštis su vidiniais arba išoriniais laiptais. Būna įvairios paskirties: gynybinis (donžonas), signalinis (švyturys), stebėjimo (gaisrinės bokštas), kulto (varpinė, minaretas), visuomeninis (rotušė), apžvalgos, gyvenamasis, inžinerinis (televizijos ir radijo bokštas, vandentiekio bokštas, silosas, dūmtraukis, geodezijos, aušinimo bokštas). Gynybiniam bokštui būdinga šaudymo angos, mašikulos, kreneliažas, kulto bokštas – puošni viršūnė su pinakliu, sudėtingų formų langai, reljefai, inžinerinis bokštas – griežtos geometrinės laikančiųjų konstrukcijų formos. Bokštas iškyla virš aplinkinių statinių pabrėždamas architektūrinio ansamblio kompozicijos dinamiškumą. Statomi iš akmenų ir plytų mūro, medienos, gelžbetonio, metalo. Seniausi yra švyturiai, gynybiniai, kulto bokštai. Vieni įspūdingiausių – Pisos kampanilė (12–14 a.) ir Eiffelio bokštai (19 a. pabaigoje). Lietuvoje gynybinius medinius ir akmeninius bokštus imta statyti 13–14 a., švyturius – 18 a. pabaigoje, inžinerinius bokštus – 20 a. pradžioje.