devotio moderna (lot. naujas maldingumas, pamaldumas), religinis sąjūdis, kilęs 14–15 a. bendrojo gyvenimo brolių ir seserų, regulinių kanauninkų (augustinų) ir kituose vienuolijose Nyderlanduose. Žymiausi pradininkai ir veikėjai – teologai J. Ruysbroeckas (1293–1381), G. Groote (1340–84) ir kiti, terminą pavartojo J. Buschas (1399–1480). Devotio moderna prasidėjo kaip pasipriešinimas religinės praktikos formalizmui, viešo maldingumo vyravimui, iškreiptoms ir stabarėjančioms jų formoms, teologinėms spekuliacijoms (devotio antiqua). Devotio moderna siekė kiekvieno krikščionio pastovaus asmens tobulėjimo ugdant asmeninį pamaldumą, valią, dorą, artimo meilę, paklusnumą bei pareigingumą, saiką žemiškųjų dalykų atžvilgiu. Svarbi devotio moderna nuostata – kristocentrizmas (sektiniausias pavyzdys – Jėzaus Kristaus gyvenimas žemėje). Susišaukė su 14 a. Čekijoje sklidusiomis religinio gyvenimo pertvarkymo idėjomis. Esminės nuostatos išdėstytos Tomui Kempiečiui priskiriamoje knygoje Kristaus sekimas (De imitatione Christi 1418). 15 a. devotio moderna išplito Europoje; per Lenkiją (ypač Jogailos universitetą) buvo žinoma ir Lietuvoje.

Su Katalikų Bažnyčia devotio moderna nekonfliktavo. Nuostatos turėjo įtakos 15–16 amžiaus teologams bei filosofams, ieškojusiems humanistinio antropocentrizmo modelių (Mikalojui Kuziečiui, Erazmui Roterdamiečiui). Devotio moderna paveikė potridentines vienuolijas (devotio moderna nuostatų yra Ignaco Lojolos knygoje Dvasinės pratybos / Exercitiones spirituales 1548), pasauliečių religines brolijas, t. p. protestantiškas Bažnyčias (evangelikus liuteronus, anglikonus).

L: A. Hyma The Christian renaissance Hamden 21965.

2452