diapirzmas (gr. diapeirō – persmeigiu), geologinis procesas, kurio metu giliai slūgsančios plastinės mažo tankio uolienos, veikiamos didelės gravitacinės apkrovos, išspaudžiamos į aukščiau slūgsančias didesnio tankio standesnes uolienas. Dažniausiai išspaudžiami druskų (halito, anhidrito) klodai, slūgsantys po jaunesne nuosėdine danga. Susidaro lašo, stulpo, grybo formos diapirai; jie būna 1–5 km skersmens, 5–6 km aukščio (kartais atsidengia žemės paviršiuje). Pradurdami jaunesnius sluoksnius, diapirai juos deformuoja, vyksta plikatyvinės bei disjunktyvinės dislokacijos. Pastarųjų vietose dažnai susidaro pramoniniai naftos ir dujų telkiniai. Daugiausia diapirų yra priekalnių įlinkiuose, perikratoninėse sineklizėse. Meksikos įlankos pakrantėje rasta daugiau kaip 200, Pakaspijo sineklizėje – daugiau kaip 100 stambių diapirinių kupolų, t. p. jų yra Irane, Rumunijoje, Vokietijoje.

2406