difereñcinės asociãcijos teòrija, kriminologijos teorija, teigianti, kad nusikalstamo elgesio išmokstama bendraujant su kitais žmonėmis, dažniausiai artimais, gerai pažįstamais, ir jų grupėmis. Išmokstama ne tik nusikalstamų veiksmų atlikimo būdų, bet perimami ir motyvai, nuostatos, nusikaltimus ir įstatymų pažeidimus pateisinantis požiūris. Nusikalstamam elgesiui išmokti įtakos turi bendravimo dažnumas, trukmė, prioritetas ir intensyvumas. Diferencinės asociacijos teorija analizuoja, kaip visuomeninė aplinka formuoja nusikalstamą elgesį. Jei dauguma individą supančių žmonių įstatymo pažeidimą vertina palankiai, jis bus linkęs nusikalsti. Dažniau nusikalstantys žmonės turi daugiau nusikaltimus pateisinančių draugų ir pažįstamų. Diferencinės asociacijos teorija nepaaiškina, ar asocialiai orientuoti žmonės paskatina asmenį nusikalsti, ar pradėjęs daryti nusikaltimus asmuo pats daugiau bendrauja su tokiais žmonėmis. Diferencinės asociacijos teorija kritikuojama ir todėl, kad nedetalizuoja nusikalstamo elgesio išmokimo mechanizmų, neatskleidžia asmenybės vaidmens formuojantis tokiam elgesiui. Diferencinės asociacijos teoriją 1939 sukūrė E. H. Sutherlandas, 20 a. 6–7 dešimtmetyje plėtojo R. L. Akersas, R. L. Burgessas (visi Jungtinės Amerikos Valstijos).

106