difrãkcija (lot. diffractus – sulaužytas), bangų, t. p. dalelių (elektronų, neutronų, atomų) pluoštų, sklindančių terpėje, nukrypimas nuo tiesaus sklidimo (bangų difrakcija, dalelių difrakcija). Pirmasis šviesos bangų difrakciją 17 a. antroje pusėje atrado F. M. Grimaldi (Italija), elektronų difrakciją nikelio kristale – C. J. Davissonas (1927).