diplomãtinė téisė, tarptautinės teisės šaka; visuma teisės normų, kurios nustato valstybių užsienio santykius palaikančių institucijų statusą ir funkcijas. Apima normas, kurios reguliuoja santykius po pasikeitimo diplomatinėmis atstovybėmis, diplomatinių atstovybių veiklą, tarpvalstybinius santykius, susijusius su valstybės specialiosios misijos siuntimu į kitą valstybę, valstybių atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir jų buveinių statusą bei veiklą (taip pat jų personalo privilegijas ir imunitetus), konsulinius valstybių santykius. Diplomatinės teisės šaltiniai yra dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys: 1961 Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (abi Lietuvoje įsigaliojo 1992), 1969 konvencija dėl specialiųjų misijų, 1973 konvencija dėl bausmių nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, tarp jų diplomatams, prevencijos ir baudimo už juos (įsigaliojo 1977, Lietuvoje įsigaliojo 2002), 1975 Vienos konvencija dėl valstybių atstovavimo jų santykiuose su universaliosiomis tarptautinėmis organizacijomis. Jungtinių Tautų ir jų specializuotųjų įstaigų privilegijas bei imunitetus apibrėžia 1946 konvencija dėl Jungtinių Tautų Organizacijos privilegijų ir imunitetų (Lietuvoje įsigaliojo 1993) ir 1947 konvencija dėl specializuotųjų įstaigų privilegijų ir imunitetų (Lietuvoje įsigaliojo 1997), kitos konvencijos ir valstybių norminiai aktai.

Diplomatinės teisės formavimąsi skatino Europoje 17 amžiuje paplitęs diplomatinių atstovybių steigimas. 1815 Vienos tarptautinio susitarimo protokolu (Vienos reglamentu) ir jo papildymais (1818 Aacheno protokolu) buvo apibrėžti, vėliau pripažinti diplomatiniai rangai. Iki 20 amžiaus vidurio diplomatinė teisė daugiausia rėmėsi tarptautinių papročių normomis. Pirmasis diplomatinės teisės kodifikavimo dokumentas – 1928 Havanos konvencija dėl diplomatinių tarnautojų ir konsulinių agentų.

2248