dirvóžemio eròzija, dirvožemio viršutinių horizontų arba dirvodarinės uolienos irimas, sukeliamas judančio vandens, vėjo, mechanizmų ar gyvūnų, pernešančių dirvožemio daleles į kitą vietą. Gamtoje nuolat vyksta geologinė (natūralioji) dirvožemio erozija, kuri yra lėta, dirvožemio derlingumo nemažina – dirvožemiui jos daromus nuostolius padengia natūralioji dirvodara. Dirbamojoje žemėje vyrauja antropogeninė (skatinamoji ar pagreitintoji) dirvožemio erozija, kurią sukelia neracionali žmogaus ūkinė veikla. Ji yra intensyvesnė už dirvodarą, todėl žalinga. Pagal sukeliančius veiksnius dirvožemio erozija skirstoma į mechaninę, vandeninę, vėjinę ir mišriąją. Mechaninę dirvožemio eroziją sukelia mechanizmai ar gyvūnai. Labiausiai paplitusi žemės dirbimo padargais dirbamuose kalvoto reljefo laukuose. Matuojama armens poslinkio skirtumu, susidarančiu šlaituose tarp priešingų žemės dirbimo krypčių. Intensyvumą rodo dirvožemio kiekis, kuris negrąžinamas į ankstesnę vietą žemės dirbimo padargu pravažiavus priešingomis kryptimis. Kuo šis skirtumas didesnis, tuo žemės dirbimo erozija intensyvesnė. Mechaninė dirvožemio erozija ypač intensyvėja, kai kalvoto ar banguoto reljefo dirvos lyginamos ilgabariais lygintuvais. Mechaniškai dirvožemis ir dirvodarinė uoliena ardomi kasant, t. p. gyvulių ar žvėrių takuose. Vandeninę dirvožemio eroziją sukelia krintantys lietaus ar drėkinimo įrenginių išpurkšti vandens lašai, dirvožemio paviršiumi tekantis ar gilyn prasisunkiantis vanduo, taškantis ar nuplaunantis dirvožemio daleles. Labiausiai reiškiasi kalnuotose ar kalvotose vietose. Vandeninė dirvožemio erozija blogina dirvožemio fizikines savybes, mažina dirvožemio derlingumą, trukdo žemdirbystei, gali dirvožemį iš dalies ar visiškai nuplauti, sukelti paviršiaus sandaros pakitimų didelėje teritorijoje. Ypač dažna Indijoje, Kinijoje, Pakistane, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Rusijoje. Pasaulyje (21 a. 1 dešimtmečio pradžioje) apie 30 % naudojamų dirvožemių buvo eroduoti. Lietuvoje įvairiu laipsniu eroduota apie 19 % dirbamosios žemės. Vandeninės dirvožemio erozijos intensyvumas priklauso nuo kritulių gausumo, lietaus intensyvumo, šlaitų statumo ir ilgumo, dirvožemio granuliometrinės sudėties, žemės dirbimo intensyvumo, augalinės dangos būklės ir kitų veiksnių. Vandeninės dirvožemio erozijos intensyvumas žieminiais javais apsėtuose įvairaus statumo šlaituose Lietuvoje kinta nuo kelių iki keliolikos tonų iš hektaro (t/ha), vasariniais javais – nuo keliolikos iki kelių dešimčių t/ha, o bulvėmis apsodintuose gali viršyti 100 t/ha per metus. Skiriamos antžeminės ir požeminės vandeninės erozijos rūšys. Antžeminė vandeninė dirvožemio erozija dar skirstoma į lietaus, irigacinę ir sniego tirpsmo eroziją. Skiriamos antžeminės vandeninės erozijos stadijos: lašelinė (taškančioji), paviršinė (plokštuminė), srovinė, griovinė, raguvinė ir upinė. Lašelinė stadija atsiranda dėl krintančių vandens lašų kinetinės energijos. Nuo jos priklauso paviršinės stadijos intensyvumas, kai vandens lašų išjudintomis dirvožemio dalelėmis pasotintas vanduo plačiu srautu šlaito paviršiumi teka į žemesnes reljefo vietas. Srovinė vandeninės erozijos stadija žemės paviršių ardo gilyn ir platyn tose vietose, kuriomis vanduo siaura juosta nuteka žemyn. Susidaro smulkios išgraužos, grioveliai, griovos (griovinė stadija), raguvos (raguvinė stadija). Gali formuotis raguvų tinklas. Iš raguvų vanduo suteka į upes (upinė vandeninės erozijos stadija) arba į ežerus, jūras. Upių ir ežerų krantus ardo šoninė ir vandens telkinių mūšos erozija. Daugiausia žalos ji padaro per potvynius. Požeminę vandeninę dirvožemio eroziją sukelia pro dirvožemio ir dirvodarinės uolienos sluoksnius prasisunkiantis vanduo. Skiriami tirpdančiosios (cheminės) ir ardančiosios požeminės vandeninės erozijos porūšiai. Tirpdančioji vandeninė erozija tirpina ir išplauna tirpius mineralus, gipsą, kalcitą. Ištirpintų ir išplautų uolienų vietoje lieka požeminės ertmės, formuojasi požeminiai ežerai ir upės. Lietuvoje vandeninę eroziją tiria Žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotis (Žemaičių aukštuma) ir Vokės filialo padalinys Dūkšte (Baltijos aukštuma). Vėjinę dirvožemio eroziją sukelia vėjas. Jis nupusto purius viršutinius dirvožemio sluoksnius. Ypač dažna dykumose ir pusdykumėse, kur reta augalija, Lietuvoje – Baltijos pajūryje (Šilutės apylinkėse), smėlėtoje pietryčių lygumoje. Mišriąją dirvožemio eroziją sukelia vienu metu veikiantys du ar keli dirvožemio erozijos veiksniai, skatinantys vienas kitą. Būdingos mechaninė ir vėjinė, vandeninė ir vėjinė, vandeninė ir mechaninė dirvožemio erozijos. Dėl mechaninės ir vėjinės dirvožemio erozijos sausoje dirvoje dirbantį mechanizmą lydi dulkių debesys. Vandeninė ir vėjinė dirvožemio erozija vyksta per lietų pučiant stipriam vėjui. Vandens lašai dirvožemį pasiekia krisdami kampu, jo dalelės vėjo kryptimi pernešamos toliau negu veikiant tik vienos rūšies dirvožemio erozijai. Vandeninę ir mechaninę dirvožemio eroziją sukelia slenkantys ledynai, sniego griūtys. Mechaninę ir vandeninę eroziją sukelia vanduo, tekantis gyvulių išmintais takais kalvų ganyklose (ganyklinė dirvožemio erozija), žvėrys kalnuose (žvėrių takų dirvožemio erozija). Dirvožemio eroziją silpninti padeda tinkamas arimas, volavimas, kultivavimas, mulčiavimas, antierozinis tręšimas ar rūgščių dirvožemių kalkinimas, sėjomaina, apsauginiai želdiniai.

3010