dirvóžemio kolòidai, smulkesnės kaip 0,0001 mm dirvožemio dalelės, esančios dispersinėje sistemoje. Gali būti 2 būsenų: zolio ar gelio. Jų savybės turi įtakos dirvodarai, lemia dirvožemio fizikines, chemines, hidrofizikines ir kitas savybes. Iš dirvožemio koloidų augalai paima maisto medžiagų. Mineralinių dirvožemio koloidų dispersinę fazę sudaro dispergavę pirminiai mineralai (kvarcas, žėrutis), bet daugiausia antriniai mineralai (molio mineralai), organinių dirvožemio koloidų – humuso rūgštys ir jų druskos, organinių mineralinių dirvožemio koloidų – šių druskų junginiai su molio ir kitais mineralais. Tarp dirvožemio koloidų vyrauja acidoidai, neigiamą elektros krūvį turintys molio mineralų, humuso rūgščių koloidai. Teigiamą elektros krūvį turintys koloidai (geležies oksidų hidratai ir kiti) vadinami bazoidais, amfoterinių savybių (aliuminio oksidų hidratai) – amfolitoidais. Dirvožemio koloidai, kurių dalelės apgaubtos keliais dipolinių vandens molekulių sluoksniais (humuso rūgščių, montmorilonito grupės molio mineralų), vadinami hidrofiliniais ir pasižymi hidratacinėmis savybėmis. Dirvožemiai, turintys daug hidrofilinių koloidų, yra brinkūs, lipnūs, greitai patęžta. Koloidai, kurių dalelės dipolinių vandens molekulių neprisijungia arba prisijungia labai nedaug (kaolinito grupės molio mineralai), vadinami hidrofobiniais. Koloidai vidutiniškai sudaro 15–20 %, kartais 40–60 % dirvožemio masės, tai priklauso nuo dirvodarinės uolienos kilmės ir granuliometrinės sudėties.

190