drabùžiai, žmogaus aprangos elementai – kūno apdanga, sauganti nuo aplinkos poveikio ir atliekanti dekoratyvinę bei socialinę funkciją. Platesne prasme – apranga, apimanti ne tik viršutinius ir apatinius drabužius, bet ir apavą, galvos apdangą, aksesuarus (pirštines, diržus, įvairius priedus, papuošalus). Drabužiai skirstomi į vyrų, moterų, jaunuolių, vaikų. Pagal paskirtį – kasdieniai, išeiginiai, specialieji (uniformos, darbo, sporto, scenos, medžioklės), apeiginiai (vestuvių, laidotuvių, liturginiai drabužiai). Gali būti siuvami individualiai arba masiniu būdu iš natūralių, dirbtinių ir sintetinių audinių, odos, kailio, plastiko, mezgami, pinami, neriami, veliami. Drabužių formas lemia istorinė epocha, geografinės ir klimato sąlygos, tautinės tradicijos, juos dėvinčiojo darbo ir buities pobūdis, socialinė ir šeimos padėtis. Drabužių raida priklauso nuo laikotarpio dailės stiliaus ir mados. Mažiausiai kinta tautiniai drabužiai.

drabužiai (senovės Egiptas). Faraonas Tutanchamonas su žmona (medžio reljefas ant sosto, apie 1330 prieš Kristų, Egipto muziejus Kaire)

drabužiai (senovės Roma). Imperatorius Augustas (1 a., Vatikano muziejus)

drabužiai (Bizantija). Imperatorė Teodora su svita (6 a., Šv. Vitalės bažnyčios Ravennoje mozaika)

drabužiai (Prancūzija). Piemenys (1150, Chartres’o katedros skulptūros)

drabužiai (Prancūzija). Medžioklė su sakalais Pilypo Gerojo rūmuose (nežinomas prancūzų dailininkas, 15 a., Versalio muziejus)

drabužiai (Italija). G. Bellini Dožas Leonardo Loredanas (1501, Nacionalinė galerija Londone)

drabužiai (Vokietija). H. Holbeino jaunesniojo Aktoriaus žmonos (?) portretas (1517, Karališkasis paveikslų kabinetas Hagoje)

drabužiai (Ispanija). Somerset House’o konferencija (nežinomas dailininkas, 1604, Nacionalinė portretų galerija Londone)

drabužiai (Anglija). T. Gainsborough Rytinis pasivaikščiojimas (1785, Nacionalinė galerija Londone)

drabužiai (Prancūzija). F. Gérard’o Madame Récamier (1803, Carnavalet muziejus Paryžiuje)

drabužiai (Prancūzija). Iliustracija iš 1874 madų žurnalo

drabužiai (Prancūzija). Suknelės eskizas (pagal C. Chanel, 20 a. 1 pusė)

Istorinė apžvalga

Vėlyvojo paleolito laikotarpiu atsirado drabužių prototipai – apsiautalai iš žvėrių kailių, medžio lapų, žievės, žolių. Neolito laikotarpiu pradėta dėvėti iš augalinių medžiagų pintus, vėliau austus, kartais veltus lininius, kanapinius, vilnonius drabužius. Išmokta juos susiūti. Skirtingo pavidalo drabužiai formavosi įvairiose geografinėse juostose. Tropinėje ir subtropinėje juostose plito klubų raiščiai ir pečių apsiaustai iš lapų, medžių žievės, audinių, vidutinėse platumose – austi drabužiai, subarktinėse ir arktinėse juostose – iš žvėrių kailių, uždari drabužiai. Stepių klajokliai ir kalnų gyventojai dėvėjo siauras kelnes ir uždarus chalato pavidalo darbužius. Senovės Egipte susiklostė savitas architektoniškas drabužių stilius. Vyrai dėvėjo klubų raištį (schentis) ir tunikos kirpimo marškinius, moterys – nesudėtingo silueto suknelę kalazirį. Vyravo balti drabužiai, jų forma ir ilgis buvo apskaičiuojami pagal aukso pjūvio taisyklę. Laisvõs, harmoningos asmenybės samprata atsiskleidė antikos drabužiuose. Senovės Graikijoje dėvėti laisvai kūną juosiantys, plastiškai drapiruoti apsisiaučiami drabužiai iš lininio arba vilnonio audeklo: vyrų ir moterų apsiaustas himatijas, vyrų – chlamidė ir tunikos pavidalo kelių ilgių chitonas. Romėnai sekė graikų drabužiais, tačiau klostė tik viršutinius drabužius (graikai – ir apatinįjį sluoksnį). Vyrai dėvėjo tuniką ir sudėtingai drapiruotą apsiaustą togą, moterys – tuniką ir stolą, kelionėse vyrai ir moterys dėvėjo penulą. Bizantijoje sveikas, stiprus kūnas nebuvo idealizuojamas, griežti drabužių siluetai priminė geometrines figūras, atsisakyta drabužių drapiravimo. Vyrai ir moterys dėvėjo ilgas tunikas, siautėsi penulomis, imperatoriai – mantijomis ir paludamentais, susegamais ant peties arba ties krūtine. Didikai vilkėjo šilkinius drabužius, stambiais raštais ataustus auksu ir sidabru metalizuotais siūlais, puoštus brangiais kailiais ir brangakmeniais, paprasti žmonės – elementaraus kirpimo patogius lininius ir vilnonius drabužius. Frankų valstybės vadovas Karolis Didysis buvo antikos tradicijų tęsėjas ir vilkėjo antikinius drabužius. Europoje ypač vertinta bizantiška apranga, kuri europiečius didikus pasiekdavo kaip diplomatinės dovanos, Bizantijos imperatorių dukterų kraitis. Romanikos laikotarpiu drabužiai tapo įvairesni, juose susipynė bizantiškų, antikinių drabužių ir barbarų genčių aprangos bruožai. Didikai sekė Bizantijos mada. Žemesniųjų luomų žmonės dėvėjo paprastesnius drabužius: vyrai – marškinius, kelnes, skraistę, moterys – tuniką, skraistę, galvos apdangą. 12 a. pradėta drabužius kirpti pagal brėžinius. Gotikos laikais, ypač 14 a. išplitus riterių turnyrams ir gražiosios damos kultui, drabužiai susiaurėjo, įgavo pailgintas proporcijas, kurias ryškino žeme besitęsiantis šleifas, aukšta moterų kepurė (heninas), batai ilgomis nosimis. Drabužis turėjo pabrėžti madingos S raidės figūros siluetą. Puošnumu išsiskyrė Burgundijos kunigaikštystės drabužiai, siūti iš vienspalvių ir margintų šilkinių audinių (damasto, aksomo, brokato, atlaso), puoštų siuvinėjimu, karpytais dantukų kraštais, kontrastingų audinių pamušalais, kailiu. Renesanso epochos humanistinė pasaulėžiūra atsispindėjo aprangoje, kuria siekta pabrėžti asmenybės svarbą, individualumą. Drabužiai tapo natūralių proporcijų. Vyrų aprangoje vyravo masyvumas, horizontalios linijos, kvadratinis siluetas, moterų – kūno linijas pabrėžiantys, tačiau pečius, krūtinę ir klubus optiškai platinantys patogūs apdarai. Vartoti stambiaraščiai šilkai (ypač granato raštų brokatai), vienspalviai ir kelių atspalvių įvairios faktūros aksomai, ryškios gelumbės, kontrastingų spalvų ir faktūrų audiniai, kailio pamušalai ir apvadai, pūstų rankovių ir kelnių prakarpos, nėriniai, rytiečių išpopuliarinti turbanai. Klostėsi įvairių tautų mados. Puošnumu, spalvingumu ir dekoratyvinių elementų gausa išsiskyrė venecijiečių drabužiai. Ispanų drabužiai buvo griežti, siauri, vyrų aprangoje vyravo juoda spalva, moterų suknelės buvo panašios į du trikampius (dėl liemenį įsmaugiančio korseto ir ypač plataus sijono). Vokietijos drabužiai – spalvingi, su dekoratyviniais elementais (kaspinais, kontrastingais audiniais, prakarpomis), panašiais į samdytų kareivių landsknechtų aprangos elementus. Nuo 17 a. Europoje drabužiams didžiausią įtaką darė Prancūzija. Baroko laikais įsivyravo nuomonė, kad apranga turi daryti žmogų monumentalų ir didingą, drabužiai tapo puošnesni, teikiantys figūrai paradiškumo, kurį pabrėžė spalvingi šilkiniai audiniai, aksomai, dekoruoti vingriu, plastišku augaliniu ornamentu. Drabužiams įtaką darė iškilmingi dvaro ritualai, Liudviko XIV gyvenimo būdas. Jį dar vaiką paskelbus karaliumi aprangoje atsirado vaikiškų detalių: baltos kojinės, nėriniai, kaspinėliai, vyravo ryškios spalvos. Apie 1670 vyrų drabužiai tapo griežtesni, tamsesnių spalvų, moterų – įmantresni. 1672 Prancūzijoje pradėtas leisti pirmasis madų žurnalas Mercure galante (1770 Anglijoje – The Lady’s Magazine). 17 a. susiformavo karinė uniforma. 18 a. drabužiai įgavo rokoko stiliaus bruožų – lengvumo, grakštumo, žaismingumo. Vyrai dėvėjo baltus marškinius su nėriniais ir žabo apykakle, liemenę, švarką žiustokorą, siauras, žemiau kelių susegamas kelnes kiulotus, šilkines kojines, perukus. Moterų drabužiai buvo trapaus silueto – suveržtas liemuo ir išplatintas patrumpintas sijonas. Aristokratų vyrų ir moterų drabužiai siūti iš rokokui būdingų melsvos, žalsvos, rožinės, gelsvos spalvos aksomo, standaus šilko, brokato, gausiai puošti nėriniais, siuvinėjimu, kaspinėliais, rozetėmis, raukinių apvadais. Smulkioji buržuazija ir miestiečiai supaprastino drabužių formas, siūdino juos iš drobės, įvairių rūšių vilnos. 18 a. viduryje Europos drabužiams įtaką pradėjo daryti paprastesnė Anglijos mada. Vietoj šilkinių švarkų 18 a. 1 pusėje Anglijoje vyrai pradėjo dėvėti švietėjų propaguotą fraką, redingotą. Apie 1780 drabužių stiliuje reiškėsi klasicizmas, kuris įsitvirtino po Prancūzijos revoliucijos. Po absoliutizmo žlugimo drabužių madas pradėjo diktuoti buržuazija. Revoliucijos (1789–1794) ir Direktorijos (1795–1799) laikotarpiais aprangoje įvyko kardinalių pokyčių – įsivyravo funkcionalūs, racionalios formos drabužiai, nunyko įmantrūs aristokratų luomui būdingi drabužiai: atsisakyta korsetų, moterys pradėjo dėvėti lengvą, antikinę tuniką primenančią suknelę iš batisto arba šilko, vyrų aprangoje išryškėjo ikirevoliucinių laikų tendencijos. 19 a. mada plėtojosi dinamiškai. Vyrų drabužiai buvo funkcionalūs, pabrėžiantys dalykiškumą, veiklumą; jie dėvėjo ilgas kelnes pantalonus, baltus marškinius, liemenę, fraką, šiuolaikinio švarko prototipą – surdutą, apsiaustą, nuo 19 a. vidurio – įvairaus kirpimo paltus, vyriškus kostiumus (susiformavo Anglijoje apie 1849), nuo 19 a. pabaigos – smokingus. Skirtingų luomų vyrų drabužiai skyrėsi tik audinių ir siuvimo kokybe. 1825–1850 moterų drabužiuose atsispindėjo romantizmo tendencijos: plito suknelės aptemptu liemeniu, išplatintu sijonu, pūstomis rankovėmis, vėl pradėti dėvėti krinolinai (nunyko 1870). 1829 Prancūzijoje išrasta siuvimo mašina paspartino drabužių masinę gamybą. 1860 anglas C. F. Worthas Paryžiuje įsteigė pirmuosius mados namus ir ėmė kurti vadinamąją aukštąją madą (haute couture). Nuo 1860 masiškai platintos drabužių iškarpos (1850 pirmą kartą publikuotos anglų žurnale World Fashion), drabužiai pradėti siūti pramoniniu būdu. 1891 Prancūzijoje pasirodė pirmieji audiniai su dirbtiniais cheminiais pluoštais. 19 a. pabaigoje moterų drabužiai susiaurėjo, įgavo moderno bruožų. Drabužių formos ir kirpimas kardinaliai pasikeitė po I pasaulinio karo, pakitus socialinėms ir ekonominėms sąlygoms. Prancūzų dizaineriai P. Poiret, C. Chanel išplatino modernius, sportiškus, gyvenimo pažangą atspindinčius drabužius: patogias H raidės pavidalo vidutinio ilgio (midi) sukneles, moteriškas kelnes, trikotažinį audinį, megztus drabužius. 20 a. 4 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje paplito audiniai su sintetiniais cheminiais pluoštais.

Po II pasaulinio karo mada plėtojosi dviem kryptimis: Chr. Dioras propagavo prabangią, moteriškumą pabrėžiančią dėvėseną (new look), o jaunesnioji karta – sportišką, tradicijas ir socialinius požymius niveliuojantį stilių. 5–6 dešimtmetyje paplito džinsai, languoti, trumpomis rankovėmis marškiniai, striukės. 1959 P. Cardinas pristatė pirmą gatavų drabužių kolekciją. 7 dešimtmetyje išryškėjo drabužių geometrizacija ir minimalistinė raiška. 1963–1964 pasirodė mini sijonai (suprojektuoti M. Quant). Kaip priešprieša minimalizmui beveik tuo pat metu susiklostė su hipių judėjimu atsiradęs folklorinis stilius. Nuo 1986 drabužių mada ėmė prarasti vientisumą, imta derinti įvairius stilius. 20 a. pabaigoje techninės naujovės (kompiuteriai, mobilieji telefonai) ir politinės aktualijos sustiprino skeptišką požiūrį į vadinamąją aukštąją madą ir sumenkino norą būti madingam. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje paplito vadinamasis Grunge (anglų kalba sandėliukas) stilius, kuris pasireiškė pabrėžtu mados ignoravimu ir noru rengtis savaip (suvelti plaukai, nutrinti džinsai, nutįsę megztiniai, storapadis apavas). 20 a. prie drabužių raidos daugiausia prisidėjo G. Armani, P. Cardinas, C. Chanel, A. Courrèges’as, Chr. Dioras, J. Eath, C. Montana, J. Patou, R. Piquet, P. Poiret ir Y. Saint Laurent’as (Prancūzija), E. Schiaparelli ir P. Rabanne (Italija), C. Balenciaga (Ispanija), K. Lagerfeldas (Vokietija), L. Ashley, T. Gilbey ir M. Quant (Didžioji Britanija), I. Mijake (Japonija) ir kiti dizaineriai.

drabužiai. Laurynas Mykolas Počobutas-Odlianickis (nežinomas dailininkas, 1676, muziejus Aušra Šiauliuose)

drabužiai. Ona Adamkavičienė (nežinomas dailininkas, 1750, muziejus Aušra Šiauliuose)

drabužiai. Šeima iš Suvalkų (nežinomas fotografas, Suvalkai, 1906)

drabužiai. Mergaitės iš Kauno (fotografas B. Savsenavičius, 1924)

Drabužiai Lietuvoje

Lietuvoje seniausi archeologiniai duomenys apie drabužius yra iš 1–4 amžiaus. 9–12 a. moterys dėvėjo ilgą vilnonį sijoną, kiek trumpesnę prijuostę, uždaru kaklu lininę palaidinę, susegamą segėmis, siautėsi didele vilnone skara. Vyrai vilkėjo marškinius, vilnones kelnes, vilnonius viršutinius drabužius ilgomis rankovėmis. Valstiečių ir feodalų drabužiai skyrėsi tik audinių kokybe ir papuošalų kiekiu. 13–15 a. ne tik valstiečiai, bet ir diduomenė plačiai naudojo namų darbo audinius. Jauni vyrai dėvėjo trumpesnius, senesni, ypač kilmingieji, – ilgesnius drabužius. Tarp Lietuvos didžiųjų kunigaikščių iki 16 a. buvo populiarūs bizantiški drabužiai (Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1377 po mirties buvo sudegintas vilkintis purpuriniais bizantiškais drabužiais). Didikai siautėsi puošniais šilkiniais ir aksominiais apsiaustais (Vytauto Didžiojo dovanoti apsiaustai žentui Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui I ir prancūzų keliautojui riteriui G. de Lannoy), susegamais ant krūtinės arba ant peties, puoštais šermuonėlių kailiu. Gotikos laikais vyravo ištęstų proporcijų drabužiai, moterų suknelės prigludusios, paaukštintu liemeniu, platėjančiu sijonu ir rankovėmis; jų drabužius G. de Lannoy prilygino prancūzių pikardiečių aprangai. 15–16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, greta vietinių, dėvėti drabužiai iš Moldovos, Valakijos, Vengrijos, Krymo chanato, Turkijos, kurie pasiekdavo Lietuvą tiesiogiai arba (ypač Stepono Batoro laikais) per Vengriją. Kartu didėjo ir Vakarų Europos drabužių įtaka (ypač Šiaurės Italijos, iš kurios buvo kilusi karalienė Bona Sforza). Vyrai dėvėjo drobinę palaidinę, liemenę su įvairiai pritvirtinamomis rankovėmis, pūstas kelnes, pėdkelnes, ilgą švarką (sajanas, žiponas). Siautėsi plačiu apsiaustu (kelionėse trumpesniu, siauresniu) su pamušalu, puoštu voverių, bebrų, lapių, sabalų kailiu. Vyresnieji ir didikai vilkėjo ilgus drabužius. Moterų apranga buvo panaši į vakarietišką – nesudėtingų formų, natūralių proporcijų: balta palaidinė sustandinta apykakle (kartais gofruota freza) ir puošniais rankogaliais, suknelė (arba liemenė su sijonu) pūstomis pririšamomis rankovėmis, dekoruota krūtine ir sijono priekiu. Audinių ir aprangos gamyba vertėsi amatininkai, jie dirbo pavieniui miestuose, kaimuose ir dvaruose, vėliau vienijosi į cechus. 1495 Vilniuje įkurtas siuvėjų, 1522 – batsiuvių, 1579 – audėjų, 1582 – kepurininkų cechas.

Baroko laikais keitėsi drabužių pobūdis. 17 a. karai su Rusija ir Švedija sustiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės izoliaciją nuo Vakarų Europos. Sumažėjo sekančių Vakarų Europos (Prancūzijos, Ispanijos, Olandijos) madas. Padidėjo skirtumas tarp valstiečių, miestiečių ir feodalų aprangos. Miestietės moterys namie vilkėjo sijoną ir palaidinę, išeidamos iš namų užsivilkdavo dar kelis sijonus ir palaidines, ryšėjo storas vilnones skaras. Miestiečiai vyrai dėvėjo marškinius, kelnes, sermėgą, trinyčius, drobinius arba vilnonius žiponus, įvairius apsiaustus. Nedaug didikų sekė vakarietiškais drabužiais. Labiau plito sarmatiškoji mada, kurios susiformavimą lėmė Rytų šalių vyrų ir vengrų karių ilgi drabužiai. Didikai, bajorai ir miestiečiai vilkėjo žiponą (iki kelių arba ilgesnį, kartais pamuštą kailiu), ant jo – kontušą, perrištą kontušine juosta, reprezentacinį apsiaustą deliją (įvairaus ilgio ir kirpimo, su rankovėmis arba be jų, su kontrastingų spalvų audinių ar kailio pamušalais), apsiaustą fereziją (dažnai su plačiomis rankovėmis), ilgaaulius odinius batus, kepurę, kalpoką. Žiponai ir kontušai buvo siuvami iš vilnos, gelumbės, didikų – kartais iš šilkinių, aksominių, brokatinių audinių. Miestiečiai dėvėjo pigių audinių delijas, pamuštas kailiu. Moterų drabužiai labiau nei vyrų buvo panašūs į Vakarų Europos baroko drabužius, tik dažniau puošti vietiniais elementais (kailio pamušalais ir apvadais). 17 a. pabaigoje–18 a. didesnę įtaką drabužiams (pirmiausia moterų) darė Prancūzijos drabužiai. Vyrų apranga išsiskyrė į vietinę madą, kuria sekė bajorai ir tradicijų besilaikantys didikai, miestiečiai ir paprastais drabužiais vilkėję valstiečiai, ir vakarietišką, kuria sekė pažangesni turtingi feodalai. Bajorai ir miestiečiai dėvėjo žiponus ir kontušus, kitų viršutinių drabužių atsisakyta. Buvo populiarūs 18 a. Lietuvą pasiekę vakarietiško stiliaus žiustokorai, liemenės, gausiai nėriniais dekoruoti marškiniai. 18 a. moterų aprangoje nebuvo didelių skirtumų tarp vietinės ir vakarietiškos mados, bet keitėsi madingos moters įvaizdis: solidžią didikę, vilkinčią uždarais drabužiais, keitė koketė dama. Europietiškus drabužius dėvėjo pasiturinčios aristokratės, tačiau ir vidurinio sluoksnio moterys (bajorės, turtingos miestietės) sekė rokoko mada, tik siūdinosi drabužius iš pigesnių audinių, saikingiau puošė. 18 a. pabaigoje drabužiams įtaką darė santūresnė Anglijos mada. 1776 Seimas nustatė civilinius mundurus vaivadijų ir pavietų atstovams. Po Lenkijos ir Lietuvos Valstybės III padalijimo (1795) ilgainiui ėmė nykti vietinė apranga, buvo uždrausta dėvėti kontušus. Įsitvirtino pareigūnų, akademinio sluoksnio mundurai. 19 a. drabužiai patyrė Vakarų Europos mados įtaką: po Napoleono I įsiveržimo aprangoje sustiprėjo klasicizmo, vėliau romantizmo tendencijos. Susiformavo tradiciniai valstiečių drabužiai – tautinis kostiumas. 19 a. 2 pusėje miestiečiai pradėjo dėvėti frakus, liemenes, surdutus, ilgas kelnes, eilutes, paltus. Kaip ir Vakarų Europoje, vyrų drabužiai ir audinių kokybė atspindėjo socialinius skirtumus. Moterų apranga buvo įmantresnė – 19 a. viduryje plito platūs sijonai su krinolinais, vėliau drabužiai susiaurėjo, supaprastėjo. Drabužius gamino daugiausia siuvimo cechai (panaikinti 1893), privačios siuvyklos (1895 Vilniuje veikė 21), po kaimus ir miestelius keliaujantys arba namuose dirbantys amatininkai.

20 a. 1 pusėje drabužiai atitiko Vakarų Europos mados tendencijas: 20 a. pradžioje dar buvo populiarus moderno stilius. Po I pasaulinio karo drabužiai įgavo patogesnes modernias formas. Apie drabužių madas rašė leidiniai Naujas žodis, Diena, Sekmadienis, Amatininkas ir kiti, juose spausdinti Vakarų Europos drabužių modeliai, populiarinti vakarietiško grožio standartai. Imta tyrinėti tautinius drabužius. Jie buvo išpopuliarinti ir suklasifikuoti pagal regionus (M. Glemžaitė, A. Tamošaitis). 1931 Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 58 siuvimo įmonės, 1940 (be Klaipėdos krašto) – 39, tarp jų didžiausios: siuvimo fabrikas Orfa Kaune, viršutinių drabužių fabrikas Naujojoje Vilnioje, viršutinių marškinių fabrikas GEA Kybartuose.

Naujas drabužių raidos etapas prasidėjo 20 a. 2 pusėje. Nuo 1961 drabužių dizainerius imta rengti Lietuvos dailės institute (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija). 1961 įsteigti Vilniaus modelių namai, kurie kūrė ir populiarino unikalius ir skirtus pramoninei gamybai drabužius bei avalynės modelius, rengė drabužių pristatymus (Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, Bulgarijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Graikijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Vengrijoje). 1962–1993 Vilniaus modelių namai leido madų žurnalą Banga (išėjo 27 numeriai; nuo 1996 leidžiamas nereguliariai). Greta didelių siuvimo įmonių kūrėsi individualaus siuvimo fabrikai, kuriuose dirbo drabužių dailininkai (Ramunė Vilniuje, Mada Kaune, Gintaras Klaipėdoje). 7–10 dešimtmečio apranga atspindėjo Vakarų Europoje vyravusias drabužių madas, bet lietuvių dailininkai stengėsi suteikti drabužiams tautinio savitumo. Drabužių modelių sukūrė Vilniaus modelių namų dailininkės: S. Andriulienė, R. Astrauskienė, A. Bajorienė, N. Barisienė, S. Blažienė, H. Dumpienė, Z. Gustienė, D. Jurginienė, T. Katilienė, R. Lekavičienė, M. Mačiuikienė, J. Vosylienė, A. Zdancevičienė, trikotažinių drabužių suprojektavo A. Pečiūrienė, A. Žaromskienė, uniformų – L. Karpavičienė. 1991 Vilniaus dailės akademijoje įsteigta Kostiumo dizaino katedra. Drabužių dizaineriai kuria įvairių stilių unikalių ir gatavų (vadinamųjų prêt à porter) drabužių kolekcijas, rengia jų pristatymus šalyje ir užsienyje. Žymesni drabužių modeliuotojai: S. Gandžumianas, R. Piekautaitė, A. Pogrebnojus, J. Rimkutė, V. Simanavičiūtė, J. Statkevičius, S. Straukaitė, R. Strazdaitė, I. Ševiakovaitė, J. Talaikytė, V. Urbonavičiūtė, D. Vitkienė, J. Žilėnienė ir kiti.

L: T. Adomonis Lietuvių išeiginiai drabužiai IX–XVI a. / Menotyra 1976 kn. 6; R. Guzevičiūtė Europos kostiumo tūkstantmetis. X–XX a. Vilnius 2001; M. Matušakaitė Apranga XV–XVIII a. Lietuvoje Vilnius 2003; E. Thiel Geschichte des Kostüms: Die europäische Mode von den Anfängen bis zur Gegenwart Berlin 11963 32000; M. Gutkowska-Rychlewska Historia ubiorów Wrocław–Warszawa–Kraków 1968; J. Laver A Conscise History of Costume London 1972; R. Volkajte-Kulikauskiene Odežda litovcev s drevnich vremjon do XVII v. / Drevnjaja odežda narodov Vostočnoj Evropy Moskva 1986; F. Boucher History of Costume in West New York 1987.

2972