dvbalsiai, diftòngai (gr. diphthongos), ryškiai kintamos artikuliacijos muzikiniai nekliūtiniai kalbos garsai. Fonologinėje sistemoje dažniausiai atlieka ilgojo balsio funkciją. Dvibalsių dėmenys (sandai) būtinai turi priklausyti tam pačiam skiemeniui (plg. Rau-pỹs ir pa-upỹs). Bendrinėje lietuvių kalboje nuo seno yra šie pagrindiniai dvibalsiai: sutaptiniai, arba vienafonemiai, ie, uo ir sudėtiniai, arba dvifonemiai, ai, au, ei, ui. Tarpt. ir tarminiuose žodžiuose dar pasitaiko eu, oi, ou (eufòrija, bòileris, dòunininkai). Visiems lietuvių kalbos dvibalsiams bendra tai, kad jie, kaip ir ilgieji balsiai bei mišrieji dvigarsiai, sudaro ilguosius skiemenis, kuriuose yra priegaidžių fonologinė opozicija. Dvibalsiams priskiriami sutrumpėjusio žodžio gale susidarantys vadinamieji ilgieji, arba samplaikiniai, dvibalsiai (rytõj [o:i]) ir tribalsiai (sudiẽu).

1824

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką