dykrà, 14–15 a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje (Užnemunėje), Žemaitijos vakaruose ir šiaurėje, Aukštaitijos šiaurėje, skyrusi tankiau gyvenamas ir pilių saugomas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos, toks pat pastarųjų kraštų pasienio su Lietuva ruožas. Terminas atsirado vokiečių istorinėje literatūroje. Istorijos šaltiniuose vartojamas ir neįžengiamam miškui (senąja vokiečių k. Wildnis, Wiltnis) apibūdinti. J. Jurginio teigimu, tai buvo Lietuvos dalis, kuri pagal to meto teisę, t. y. pagal Šventosios Romos imperijos imperatorių ir popiežių dovanojimo aktus, priklausė Vokiečių ordinui (VO), bet dėl gyventojų priešinimosi nebuvo realiai jo valdoma. M. Gelžinio manymu, dykros gyventojai mokėję duokles ir Lietuvos valdovui, ir VO didžiajam magistrui, bet nei viena, nei kita kariaujančioji pusė neįstengusi jų visiškai užvaldyti. Dykros plotis Žemaitijoje siekė 60, Suvalkijoje (Užnemunėje) – 150 km. Apėmė buvusias sūduvių, nadruvių, skalvių, dalies kuršių, Karšuvos, žemaičių, žiemgalių ir sėlių žemes, rečiau gyvenamas ar negyvenamas dėl VO ir jo vasalo Livonijos ordino puldinėjimų. 13 a. ir 14 a. pirmoje pusėje dalis dykra virtusių sričių gyventojų pasitraukė į Lietuvos gilumą, dalis buvo vokiečių riterių išnaikinta arba perkelta į tolesnes VO valdas. Vokiečių tyrinėtojai G. ir H. Mortensenai 20 a. pirmoje pusėje veikaluose nepagrįstai tvirtino, kad Mažosios Lietuvos rytinės dalies dykra buvusi visai negyvenama ir tik 15–16 a. buvusių Skalvos ir Nadruvos žemėse gausiai apsigyvenę kolonistai didžlietuviai; kai kurie rašytiniai šaltiniai, vietovardžiai, archeologiniai radiniai patvirtina, jog dykroje, nors ir nedaug, išliko senųjų gyventojų. Po II pasaulinio karo patys G. ir H. Mortensenai pripažino, kad dykroje išliko skalvių, todėl ir neišleidę pagal nacių pareigūnų nurodymus tokio tendencingo istorijos šaltinių rinkinio; netgi jų manymu, nebūtų įmanoma įrodyti didelio didžlietuvių kolonistų antplūdžio į Mažąją Lietuvą. H. Mortensenas įrodė, kad dykroje vykusi autochtonų vidinė migracija, kurie sumišo su atsikėlėliais (bet negausiais) iš Didžiosios Lietuvos.

Užnemunės dykra buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės vieta. Ypač intensyviai buvo ūkininkaujama arčiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės esančiose dykros srityse: Nemunaičio, Alytaus, Birštono ir Punios valsčiai dar 14 a. apėmė žemes abipus Nemuno. Po Melno taikos (1422) didesnioji dykros dalis atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir per vidaus kolonizaciją buvo vėl tankiau apgyvendinta; čia įkurta naujų gyvenviečių. Mažojoje Lietuvoje natūraliai daugėjo autochtonų, be to, iš Didžiosios Lietuvos grįžo pabėgusių arba per karus išvestų skalvių, nadruvių, sulietuvėjusių prūsų, kuršių palikuonių; buvo ir negausių migrantų didžlietuvių. Iš viso 1450–1548 vėl buvo gausiau apgyvendinta apie 25 000 km2 buvusios dykros. Susidarė Suvalkijos, arba Užnemunės, lietuviška sritis. 1541 galutinai nustačius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos sieną Žemaitijos ir Aukštaitijos šiaurinis pasienis buvo apgyventas iš gretimų valsčių jiems plečiantis į šiaurę ir nekuriant naujų administracinių vienetų.

1777

415