Frydrichas II su savo sakalu (Frydricho II knygos Apie medžioklės su paukščiais meną (De arte venandi cum avibus) Manfredo nuorašo iliuminacija, 13 a. pabaiga, Vatikano apaštališkoji biblioteka)
Frýdrichas II (Friedrich II) 1194 12 26Jesi (Marchės sr., Italija) 1250 12 13Castel Fiorentino (Apulija), Sicilijos (1197–1250) ir Vokietijos (1212–50) karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Švabijos kunigaikštis Frýdrichas VI (1228–35). Hohenštaufenų dinastijos. Frydricho I Barbarosos vaikaitis, Henriko VI ir Konstancijos sūnus, Konrado IV tėvas. Išaugo Sicilijoje, kurią, mirus tėvui (1197), iki Frydricho pilnametystės valdė Šventosios Romos imperijos kancleris. 1209 vedė Aragono princesę Konstancą; Aragono kariuomenei padedant sutramdė savarankiškus Sicilijos baronus ir saracėnus. Tapęs Vokietijos karaliumi 1212 sudarė sąjungą su Prancūzija; 1214 kartu su ja Bouvines’o mūšyje galutinai sumušė Velfų dinastijos pretendentą į Vokietijos sostą Otoną IV. Tapęs imperatoriumi popiežiaus prašymu atskyrė Abiejų Sicilijų karalystę nuo Šventosios Romos imperijos, nominaliu jos valdovu paskelbė savo sūnų Henriką VII (1211–42).
1231 išleido vadinamąją Melfi konstituciją (buvo sustiprinta prekybos valstybinė kontrolė, įkurta valstybės civilinė tarnyba), tarnautojams rengti 1224 Neapolyje įsteigė pirmąjį Europoje valstybinį universitetą.
Po 1226 Cremonoje įvykusio Šventosios Romos imperijos kunigaikščių suvažiavimo, kuriame Frydrichas II siekė pertvarkyti imperijos valdas Italijoje, susikūrė stipri opozicija – vadinamoji Lombardijos miestų lyga. Kita Frydricho II opozicija Italijoje – Romos popiežius – 1228 už netesėtą pažadą pradėti kryžiaus žygį į Palestiną (tarp kryžininkų, susirinkusių Brindisi uoste, išplito epidemija), Frydrichą II ekskomunikavo.
Per 1228–29 VI kryžiaus žygį Frydrichas II daugiausia diplomatiniais metodais iš Egipto sultono gavo Jeruzalę, Betliejų bei Nazaretą ir pasiskelbė Jeruzalės karaliumi (valdė 1229–43). 1230 grįžo į Siciliją, iš kur tęsė kovą su popiežiumi (1230 šis anuliavo ekskomuniką).
Kai 1238 Frydricho II nesantuokinis sūnus Enzigo vedė Sardinijos princesę ir tapo svarbiausiu kandidatu į Sardinijos sostą (popiežius save laikė jos siuzerenu) ir Popiežiaus valstybei iškilo grėsmė atsidurti apsuptam imperatoriaus šalininkų, 1239 Frydrichas II buvo dar kartą ekskomunikuotas (formaliai dėl ketinimo išvyti popiežių iš Romos, kurioje buvo daug Frydricho II šalininkų). Frydrichas II turėjo daugiau karinės jėgos (1244 popiežius Inocentas IV buvo priverstas bėgti į Lioną), bet pralaimėjo propagandinį karą. 1245 Inocentas IV paskelbė atimąs iš jo imperatoriaus titulą. Dauguma Europos valdovų liko neutralūs, Frydricho II neparėmė. Jis pradėjo stiprinti susvyravusią savo valdžią Vokietijoje, bet netikėtai mirė.