Giovanni Battista Pergolesi (litografija, 1817, dailininkas Heinrichas Eduardas von Winteris)
Pergolesi Giovanni Battista (Džovanis Batista Pergolèzis), tikr. Draghi 1710 01 04Jesi (Anconos provincija) palaidotas 1736 03 17Pozzuoli (prie Neapolio), italų kompozitorius. Vienas žymiausių Neapolio mokyklos atstovų, italų komiškosios operos kūrėjų. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš Jesi katedros kapelmeisterio Francesco Santi. 1726 įstojo į Neapolio konservatoriją Conservatorio dei Poveri di Gesù Cristo. Smuikuoti mokė Domenico De Matteisas, kompozicijos – Gaetano Greco (iki 1728) ir Francesco Durante. Dalyvavo Neapolyje rengiamuose muzikiniuose vaidinimuose iš pradžių kaip choristas, vėliau kaip smuikininkas ir instrumentinės grupės vadovas. 1731 baigė konservatoriją ir tais pačiais metais San Bartolomeo teatre Neapolyje buvo pastatyta drama sacra Švento Vilhelmo Akvitaniečio atsivertimas (La conversione di S. Guglielmo d’Aquitania), 1732 – opera seria Saliustija (La Salustia). 1732, būdamas Neapolio princo Ferdinando Colonna di Stigliano rūmų kapelmeisteriu, miesto užsakymu sukūrė penkiabalses mišias F-dur. Netrukus G. B. Pergolesi pagarsėjo už Neapolio ribų.
Nuo 1734 tarnavo pas hercogą Carafą‑Maddalani Romoje. Čia 1735 sukūrė opera seria Olimpiada (L’Olimpiade) ir kitais metais grįžo į Neapolį. 1736, pablogėjus sveikatai (sirgo tuberkulioze), apsigyveno pranciškonų vienuolyne Pozzuoli.
Kūryba
1733 sukurtos opera seria Išdidus belaisvis (Il prigionier superbo) antrajame veiksme įterpė komiškąjį intermezzo Tarnaitė ponia (La serva padrona), kuris vėliau tapo žymiausia jo komiškąja opera, geriausiu pavyzdžiu prancūziškosios komiškosios operos (opéra comique) kūrėjams. Operos Tarnaitė ponia premjera įvyko 1746 Paryžiuje. Antrąkart pastatyta ši opera Paryžiuje (1752) sukėlė ginčą tarp italų opera buffa ir prancūzų opéra comique šalininkų, operos istorijoje vadinamą bufonų karu. Nors opera parašyta tik dviem dainuojantiems personažams ir nebyliam tarnui bei styginių orkestrui, beveik be pertraukos (išskyrus trumpą 19 a.pirmos pusės laikotarpį) vaidinama pasaulio teatruose (Lietuvoje pastatyta 1970).
1
Neapolyje dar sukūrė opera seria Adrianas Sirijoje (Adriano in Siria su intermezzo Livjeta ir Trakolas / Livietta e Tracollo 1734, pagal P. Metastasio) ir opera buffa Flaminijas (Il Flaminio, pagal Gennaro Antonio Federico, pastatyta 1735). Pozzuoli sukūrė paskutinį kūrinį – Stabat Mater sopranui, altui, styginių kvartetui ir vargonams (1736).
G. B. Pergolesi įžvelgtos ir panaudotos naujos raiškos priemonės, formos kamerinėje muzikoje (pvz., ankstyvosios klasikinės sonatos formos struktūra) buvo svarbios naujovės ir ištakos Mannheimo mokyklos bei Vienos senosios mokyklos kompozitoriams. 20 a. G. B. Pergolesi muziką originaliai panaudojo I. Stravinskis balete su dainavimu Pulčinela (pastatyta 1920 Paryžiuje). G. B. Pergolesi kūrinius (25 tomai) 1939–42 Romoje išleido Francesco Caffarelli.
Kiti kūriniai: dramma sacra Dieviškosios malonės stebuklai (La prodigi della divina grazia 1731), mišios, oratorija, kantatos, arijos, psalmės, motetai, instrumentinės sonatos, koncertas styginių orkestrui.
L: R. Giraldi G. B. Pergolesi Roma 1936; G. B. Pergolesi. Note e dokumenti Sienna 1942; M. E. Paymer Giovanni Battista Pergolesi, 1710–1736 New York 1977.
3133