instnktas (lot. instinctus – paakinimas, skatinimas), stereotipiškas elgesys, būdingas tam tikros gyvūnų rūšies individams ir padedantis prisitaikyti prie aplinkos. Instinktų turi ir žmogus. Pagrindiniai instinktai: gynybiniai, lytiniai, tėvystės ir motinystės, mitybiniai, orientaciniai tiriamieji. Klasikinėje zoopsichologijoje, lyginamojoje psichologijoje ir fiziologijoje instinktu vadinamas bet koks nesimokytas žmogui ar gyvūnų rūšiai būdingas veiksmas ar veiksmų visuma. Filosofijoje, vėliau psichologijoje, instinktas buvo priešpriešinimas išmoktai veiklai (R. Descartes’as). 20 a. 2 pusėje instinkto ir proto priešpriešos buvo atsisakyta. Imta tirti paveldėto (įgimto) ir įgyto (išmokto) santykį elgsenoje, genų ir aplinkos sąveiką formuojant fenotipinę elgseną. Instinktas yra sudėtinga specifinių stimulų ir vidinių paskatų (motyvų, potraukių, norų) nulemta elgsena. Veikiant aplinkai (pvz., saulės šviesai, temperatūrai) keičiasi gyvūnų vidaus terpė (pvz., hormonų koncentracija), dėl pastarosios – nervinių centrų jautrumas stimulams (kvapui, spalvai, formai), sukeliantiems įvairias reakcijas ir jų kompleksus. K. Lorenzas, N. Tinbergenas teigė, kad instinktai yra įgimti, t. y. juos lemia paveldėti nerviniai ryšiai. Išorinis specifinis stimulas, sukeldamas instinktyvų veiksmą, tarsi atpalaiduoja organizmą nuo vidinės įtampos. W. McDougallis (Jungtinės Amerikos Valstijos) instinktą aiškino kaip elgsenos motyvą, lemiantį žmogaus ir gyvūnų elgsenos tikslingumą.