Sartre Jean‑Paul (Žanas Polis Sártras) 1905 06 21Paryžius 1980 04 15Paryžius, prancūzų filosofas, rašytojas. Ateistinio egzistencializmo atstovas.
paminklas J.‑P. Sartreʼui pagal Antano Sutkaus nuotrauką (skulptorius Klaudijus Pūdymas, 2018, Parnidžio kopa)
Jean‑Paul Sartre
Vaikystę praleido motinos tėvo, garsaus gydytojo A. Schweitzerio giminaičio, šeimoje, kurios aplinka turėjo įtakos ankstyvai J.‑P. Sartreʼo intelektinei brandai (autobiografinė apysaka Žodžiai / Les Mots 1964, lietuvių kalba 1966 32007). 1928 baigė Aukštąją normalinę mokyklą Paryžiuje, kur sutiko gyvenimo draugę S. de Beauvoir. 1929–39 ir 1941–44 dėstė filosofiją Paryžiaus įvairiuose licėjuose. 1933–34 Prancūzų institute Berlyne gilino filosofijos studijas, susipažino su E. Husserlio ir M. Heideggerio fenomenologija. 1939 mobilizuotas į prancūzų armiją, 1940 pateko į nacių nelaisvę, bet po 9 mėnesių paleistas. 1941 kartu su kitais įsteigė pogrindinę asociaciją Socializmas ir laisvė, dalyvavo Pasipriešinimo judėjime, bendravo su A. Malraux ir A. Camus, spausdino straipsnius laikraštyje Combat. 1945 įsteigė žurnalą Les Temps modernes.
Pasisakė prieš kolonijinį karą Indokinijoje ir Alžyre. 1952–56 Prancūzijos ir SSRS draugijos pirmininkas, bet po 1956 Vengrijos revoliucijos smerkė sovietų politiką, vėliau invaziją į Čekoslovakiją (1968). Simpatizavo F. Castro Ruzui ir Mao Dzedongui, palaikė feminisčių judėjimą, 1968 studentų riaušes, leido laikraščius La Cause du peuple, Libération. Į gyvenimo pabaigą apako, paskutinius kūrinius diktavo S. de Beauvoir. 1964 skirtos Nobelio literatūros premijos atsisakė, norėdamas likti visiškai laisvas ir neįsipareigojęs. 1965 su S. de Beauvoir lankėsi Lietuvoje.
Filosofinė sistema
J.‑P. Sartreʼo filosofinė sistema suformuluota teorinėse knygose Įsivaizduojamasis (L’Imagination 1936), Būtis ir nebūtis (L’Être et le Néant 1943) ir Dialektinio proto kritika (Critique de la raison dialectique 1960). J.‑P. Sartreʼas rėmėsi E. Husserlio ir M. Heideggerio fenomenologija, bet jo sistemos negalima tapatinti su šių filosofų pažiūromis. J.‑P. Sartreʼo egzistencializmas atspindi prancūzų inteligentijos nuotaikas II pasaulinio karo ir pokario metais, kai humanistinė pasaulėjauta susidūrė su teroro ir fanatizmo siautėjimu. Tada inteligentija rado atramą filosofijoje, matė išsigelbėjimą atskiro individo laisvėje. J.‑P. Sartreʼas aštriau nei kiti egzistencialistai kėlė asmeninės ir socialinės etikos klausimus, konkrečiau siejo filosofiją su politika. J.‑P. Sartreʼo manymu, žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Ši J.‑P. Sartreʼo mintis tapo aforizmu, išreiškusiu jo filosofijos esmę. Tai pirmasis egzistencializmo principas. Jį supančio pasaulio košmarui žmogus gali priešintis tikėjimu savo galia kurti patį save. Kiekvienas žmogus kuria nuosavas vertybes, nuosavą moralinį kodeksą. Moralinių vertybių šaltinis yra asmens laisvė. Laisvas pasirinkimas kuo būti išskiria žmogų (būtį sau – pour‑soi) iš objektyvaus daiktų pasaulio (būties savyje – en‑soi). Pastangos pasiekti šių dviejų būčių sintezę gimdo įtampą ir baimę. Žmogaus vertė glūdi ne jo prigimtyje, o laisvėje.
paminklas J.‑P. Sartreʼui pagal Antano Sutkaus nuotrauką (skulptorius Klaudijus Pūdymas, 2018, Parnidžio kopa)
Pasirinkimo laisvė padidina atsakomybę, nes žmogus pats atsako už tai, kas jis yra. Sąmonės neįmanoma apibrėžti kaip duotybės, nes egzistencija pirmesnė už esmę (l’existence précède l’essence). Analizuodamas sąmonės struktūras J.‑P. Sartreʼas parodė, jog žmogaus laisvė rinktis vyksta ne tik jo paties, bet ir kitų akivaizdoje. Paskaitoje Egzistencializmas – tai humanizmas (L’Existentialisme est un humanisme 1946, lietuvių kalba išleista 2016) J.‑P. Sartreʼas iškėlė aktyvaus veiksmo ir individualaus akto visuomeninę reikšmę: laisvė rinktis daro žmogų atsakingą sau ir kitiems, nes jo pasirinkimas lemia kitų likimą. Šią moralinę sistemą jis pavadino veiksmo ir lemiamo pasirinkimo morale. Knygoje Dialektinio proto kritika (Critique de la raison dialectique 1960) J.‑P. Sartreʼas bandė integruoti savo sistemą į marksizmą, kad išvaduotų šį iš dogmatinio mąstymo, dėl to J.‑P. Sartreʼą kritikavo marksistai (R. Garaudy ir kiti).
Grožinė kūryba
J.‑P. Sartreʼo filosofinės idėjos atsispindi romanuose, novelėse, dramose ir literatūros kritikoje. Romano Šleikštulys (La Nausée 1938, lietuvių kalba 2002 32013), novelių rinkinio Siena (Le Mur 1939, lietuvių kalba 2003 22009), romanų trilogijos Laisvės keliai (Les Chemins de la liberté 1945–49, lietuvių kalba išleistas pirmasis romanas Brandos amžius. Laisvės keliai 2011) herojai gyvena apimti absoliučios laisvės (dégagement) būsenos, bet ji nesuteikia jų gyvenimui prasmės. Jie jaučiasi svetimi tiek supančiam pasauliui, tiek sau patiems. Pagrindinė tema – herojų pastangos pateisinti savo egzistenciją veiksmu: kūryba (romanas Šleištulys), beprasmiu žudymu (novelė Herostratas), beviltiško pasipriešinimo aktu (trilogija Laisvės keliai, kurios pagrindinis veikėjas abejoja, bijo netekti laisvės ja pasinaudojęs). J.‑P. Sartreʼas atsisako poelgių moralinio vertinimo, pateisina nusikaltimą, jei jis laisvai pasirenkamas. Kančia ir kankinimai vaizduojami be emocijų, šaltai ir objektyviai. J.‑P. Sartreʼo estetikoje atsispindi K. Jasperso iškelta situacijos teorija, teigianti, kad visa žmogaus būtis reiškiasi situacijose. Be paprastų situacijų, kurias žmogus gali keisti pereidamas iš vienos į kitą, yra ribinės situacijos, kurių neįmanoma pakeisti, kurios riboja pasirinkimą (kai vienas pasirinkimų yra mirtis). Tokiose situacijose dažnai atsiduria J.‑P. Sartreʼo dramų (Musės / Les Mouches 1943, Už uždarų durų / Huis clos 1944, lietuvių kalba pastatyta 1997, lietuvių kalba išleista pavadinimu Užsklęstos durys 1993, Nepalaidoti mirusieji / Les Morts sans sépulture, lietuvių kalba 1986, Garbingoji kekšė / La Putain respectueuse, abi 1946, Nešvarios rankos / Les Mains sales 1948, Velnias ir Viešpats Dievas / Le Diable et le Bon Dieu 1951, Keanas / Kean 1953, Nekrasovas / Nekrassov 1955, Altonos atsiskyrėliai / Les Séquestrés d’Altona 1959, lietuvių kalba pastatyta 1968) herojai, kurių charakteris formuojasi lemiamo pasirinkimo akimirką. Teatras J.‑P. Sartre’ui buvo puiki galimybė demonstruoti savo filosofijos nuostatas. Dramos Už uždarų durų veikėjai yra pragare, situacijoje, kuri nesuteikia laisvo pasirinkimo galimybės – jie turi atsakyti už tai, ką pasirinko gyvendami, išpažinti savo kaltes kitų akivaizdoje. Pagrindinė dramos mintis formuluojama aforizmu Pragaras tai kiti. Personažų dialogams būdinga retorika, didaktika, aforizmai.
Kita kūryba
Kritikos studijose Baudelaire (1947), Šventasis Genet, komediantas ir kankinys (Saint Genet, comédien et martyr 1952), Šeimos kvailelis (L’Idiot de la famille 3 t. 1971–72, apie G. Flaubert’ą), straipsnių rinkinyje Situacijos (Situations 10 t. 1947–65) pabrėžiama, jog rašyti reiškia veikti, rašytojas pasirenka specifinį veikimo būdą: jis atveria pasaulį ir žmogų kitiems. Dar išleista laiškų S. de Beauvoir ir kitiems (rinkinys Laiškai Kastorui ir kai kam kitam / Lettres au Castor et à quelques autres, išleista 1983), Keistojo karo užrašų knygelės (Les Carnets de la drôle de guerre, išleista 1984).
Kūrybos reikšmė
J.‑P. Sartre’as yra viena žymiausių figūrų II pasaulinio karo ir pokario Prancūzijos kultūroje, turėjusių didelę įtaką gyvenamojo laikotarpio jaunimui ir rašytojams. Jo filosofija veikė ir anglų, amerikiečių, vokiečių rašytojų kūrybą.
L: F. Jeanson Sartre par lui‑même Paris 1955; R. M. Albérès Jean‑Paul Sartre Paris 1963; R. Jolivet Sartre ou la théologie de l’absurde Paris 1965.
510
1