Jekaterina II (aliejus, 1780, dailininkas J. B. von Lampi Vyresnysis, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Jekaterinà II, Sophie Augusta Friederika von Anhalt-Zerbst 1729 05 02Szczecin 1796 11 17Carskoje Selo (dabar Puškin), Rusijos imperatorė (1762–96).
Jekaterina II (aliejus, 1780, dailininkas J. B. von Lampi Vyresnysis, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Kilusi iš smulkių vokiečių kunigaikščių. Imperatorės Jelizavetos parinkta jos sūnėno ir sosto įpėdinio Karlo Peterio Ulricho (būsimojo imperatoriaus Petro III) žmona, 1745 ištekėjo. 1762 pradžioje Petrui III tapus imperatoriumi ir dėl vokiečių kultūros garbinimo bei proprūsiškos užsienio politikos save diskreditavus, Jekaterina, remdamasi diduomene ir gvardija, jį nuvertė (Petras III buvo nužudytas).
Vidaus politika
Patvirtino Petro III įsakus, atleidžiančius bajorus nuo privalomos valstybinės ar karinės tarnybos. 1762 konfiskavo Rusijos stačiatikių Bažnyčios žemes ir baudžiauninkus, pavertė jų dvasininkiją savita valstybės išlaikoma valdininkijos dalimi. 1765–67 leido bajorams siųsti nusikaltusius baudžiauninkus į katorgą. Susirašinėjo su prancūzų enciklopedistais (J. Le R. d’Alembert’u, D. Diderot, Voltaire’u ir kitais). 1767–68 nesėkmingai bandė rengti naują teisyną.
Stiprino vienvaldystę, plėtė bajorų teises. 1765 įsteigė Laisvąją ekonominę draugiją, 1766 pradėjo generalinį ežių nustatymą. Išdalijo apie 800 000 dešimtinių žemės su baudžiauninkais (didžiausią valdą – Šiaulių ekonomiją – Lietuvoje gavo P. Zubovas). 1774 panaikino Ukrainos etmonų valdžią, 1775 – Zaporožės sečę, vadovavo 1773–75 Pugačiovo karo slopinimui. Įvykdė teismų, finansų ir administracinių reformų: gubernijų skaičių padidino iki 50, suteikė gubernatoriams didesnes teises, suskirstė gubernijas į apskritis. Vidaus reformas 1785 iš esmės baigė paskelbdama Bajorų privilegijų raštą (dar šiek tiek išplėtė jų teises), Miestų privilegijų raštą (įtvirtino luominę miestiečių sudėtį, nustatė miestų valdymo institucijas). Ilgainiui, ypač prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, Jekaterina II ėmėsi represijų prieš liberalios minties skleidėjus (N. Novikovas, A. Radiščevas ir kiti). Valdydama Jekaterina II rėmėsi Rusijos valstybės ir karo veikėjais bei favoritais: A. Orlovu, G. Potiomkinu, P. Rumiancevu‑Zdunaiskiu, A. Suvorovu, F. Ušakovu, M. Voroncovu ir kitais.
Užsienio politika
Užsienio politikoje Jekaterina II iš esmės siekė plėsti Rusijos imperiją į pietvakarius ir vakarus. Po 1768–74 ir 1787–91 Rusijos–Turkijos karų prie Rusijos imperijos buvo prijungta Juodosios jūros pakrantė: žemės tarp Dniepro ir Bugo, prie Kubanės, Krymas. Kita Jekaterinos II ekspansijos kryptis buvo Abiejų Tautų Respublika: 1764 su jos parama šios karaliumi buvo išrinktas Jekaterinos II favoritas Stanislovas Augustas Poniatovskis; priešinosi Abiejų Tautų Respublikos reformų planams, 1768 privertė Respublikos seimą pripažinti ją pagrindinių valstybinių teisių garante. 1772 sutiko su Prūsijos karaliaus Frydricho II siūlomu Abiejų Tautų Respublikos I padalijimu. Remdamasi tuo pretekstu, kad Ketverių metų seimo (1788–92) reformos ir 1791 05 03 konstitucija (Gegužės trečiosios konstitucija) ardo pagrindines bajorų privilegijas, drauge su Prūsija 1793 užėmė ir aneksavo dalį Abiejų Tautų Respublikos teritorijos (II padalijimas). Nuslopinus 1794 sukilimą, 1795 Rusija, Austrija ir Prūsija likvidavo Abiejų Tautų Respubliką (III padalijimas; Abiejų Tautų Respublikos padalijimai). Taip Jekaterinos II valdymo laikotarpiu Rusijos imperijos teritorija buvo gerokai išplėsta. Rusija 1780 paskelbė ginkluotojo neutraliteto principą jūroje, vėliau virtusį tarptautinės teisės dėsniu, 1789–95 dalyvavo antiprancūziškoje koalicijoje su Austrija, Didžiąja Britanija, Prūsija.
Jekaterina II dėl Rusijos imperijos teritorinės plėtros, centrinės valdžios sustiprinimo, bajorų ir miestų teisių sutvarkymo, užkariautų žemių ir jų, pirmiausia dabartinės Pietų Ukrainos, kolonizacijos (įkurta daugiau kaip 100 miestų), kultūrinės veiklos (istorijos ir kalbotyros tyrinėjimai, vertimai, publicistika, libretai ir kita) dalies istorikų laikoma viena žymiausių Rusijos imperijos valdovių, kartais vadinama Didžiąja. Rusijoje 20 a. pradžioje išleista 12 tomų Jekaterinos II raštų.
1412