Nadj Josef (Jozefas Nãdis), tikr. József Nagy 1957 12 13Kanjiža (Vojvodina), prancūzų šokėjas, choreografas, režisierius. Vengrų kilmės. Budapešto universitete studijavo meno ir muzikos istoriją. Nuo 1980 Paryžiuje mokėsi pas M. Marceau, É. Decroux ir J. Lecoqą, šiuolaikinio šokio – pas įvairius choreografus, šoko jų spektakliuose. 1986 Paryžiuje įkūrė trupę Théâtre Jel. 1995–2016 vadovavo Orleano nacionaliniam choreografijos centrui. J. Nadjis dažniausiai šoko savo spektakliuose; svarbesni: Pekino antis (1987), Septynios raganosio odos (1988), Imperatoriaus mirtis (1989), Orfėjo kopėčios (1992), Voicekas (1994, nauja versija 1996, abu pagal G. Büchnerį), Plėšrūnų anatomija (1995), Chameleono riksmas, Habakuko komentarai (abu 1996), Vėjas krepšyje (1997), Niekada nemiegantys (pagal F. Kafką), Mažoji ryto psalmė (abu 1999), Filosofai (2001, skirta B. Schulzui), Nežinomojo dienoraštis (2002), Saulių dulkės (2004), Asobu, Paso Doble (abu 2006), Pertrauka (2008).
J. Nadj. Spektaklio Paskutinis peizažas scena (2005, iš kairės: V. Tarasovas, J. Nadjis; Avinjono festivalis)
J. Nadjis bendradarbiavo su V. Tarasovu (Atsitraukimas 1998, Paskutinis peizažas 2005). Kūrybai būdinga teatro ir šiuolaikinio šokio samplaika, filosofinės idėjos, veiksmo elementų metaforizavimas. Europos teatro premija Už naująsias teatro realybes (2006).
2072