baltai 11–12 amžiuje

jotvingiai. Ankstyvųjų vidurinių amžių Šiurpilio piliakalnis (20 a. 7 dešimtmetis)

jotvingiai. 2–3 a. artojo kapas iš Šveicarijos pilkapyno; radiniai (visi geležiniai): a – kastuvo pavidalo noragas, b – peiliukas, c – strėlės antgalis, d – ietigalis, e – įmovinis kirvis

jotvingiai. 12–13 a. moters kostiumas (rekonstruota pagal Kuklių kapinyno prie Lydos radinius)

jótvingiai, baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinės Lietuvos pietuose, Baltarusijos vakaruose ir Lenkijos šiaurės rytų dalyje. Kalbėjo jotvingių kalba, artima prūsų kalbai. Manoma, jotvingiai iki 12–13 a. pietuose gyvenę iki Bugo upės (Brastos-Drohičino apylinkėse), rytuose – Valkavisko, Slanimo ir Naugarduko apylinkėse, iki Svisločiaus (Beržuonos intako). 13 a. gyveno Nemuno vidurupio ir dalyje aukštupio baseino, šiaurėje – Šešupės vidurupio baseine, vakaruose – iki Senprūsių (Mozūrijos) didžiųjų ežerų, pietuose – iki Nauros upės. Jotvingių vardas istorijos šaltiniuose vartotas kelis šimtmečius (Jatvjagi 983, Jatvengy 1038, 1113 ir kituose rusų metraščiuose, Jaczwingi 1043, 1048, Jatwingi 1112 ir kituose lenkų šaltiniuose); Lietuvoje, manoma, dažniau vadinti dainaviais.

Vyrauja nuomonė, kad buvo 4 giminingos jotvingių gentys. Manoma, kad Ptolemajo 2 a. pradžioje minimi sūdinai (Soudinoi) yra sūduvių protėviai; sūduviais (Sudowite, Sudowenses, Sudovia, terra Sudorum) nadruviai, sembai ir jais sekdami kryžiuočiai vadino visus jotvingius. Į pietus nuo sūduvių gyveno jotvingiai (siaurąja prasme; jų vardu dažnai dabar vadinamos visos jotvingių gentys), jotvingių teritorijos pietvakarinėje dalyje – palekiai (poleksėnai; lot. Pollexiani), šiaurės rytinėje – dainaviai (Dainava; žemėlapis).

Materialioji ir dvasinė jotvingių kultūra turėjo daug bendrų bruožų su lietuvių ir prūsų genčių kultūra; vienų tyrėjų nuomone, jotvingiai artimesni prūsams, kitų – lietuviams. Ji nebuvo vientisa: dainaviai artimesni lietuviams, palekiai – galindams ir prūsams; tai iš dalies, matyt, lėmė šių genčių susidarymo raida 1 tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–1–2 a. po Kristaus susiliejus vakarų baltų pilkapių kultūros (prūsų protėvių) ir brūkšniuotosios keramikos kultūros (rytų baltų protėvių) žmonėms. 1 a.–2 a. pradžioje jotvingių centras buvo Unguros (Angerburgo) apylinkėse (Mauro ežero šiaurinė ir rytinė pakrantėje). Iš čia jie 2 a. išplito į Suvalkų, Augustavo ir kitas apylinkes. Į Augustavo lygumą tada atsikėlė žmonių ir iš Galindos.

Nuo 2 a. jotvingių krašto šiaurinėje dalyje mirusiuosius laidojo nedegintus iš akmenų krautuose pilkapiuose – Delnica (Lazdijų apylinkėse), Dirmiškiai (Dirmiškių piliakalnis ir pilkapynas), Eitulionys (Migliniškių pilkapynai), Osowa, Šveicarija ir kitos vietovės netoli Suvalkų, o pietinėje dalyje – sudegintus kapuose (Neta, Judzikai Augustavo apylinkėse). 5 a. įsivyravo mirusiųjų deginimo paprotys, šiaurinėje dalyje pilkapiai tradiciškai krauti iš akmenų. Sūduviai sudegintus mirusiuosius 5–6 a. dažnai laidojo urnose, į kapą retai dėjo ginklų, kitų metalinių įkapių, dainaviai – be urnų, po akmenų sampilu dažnai įdėdavo ir ginklų (Rudaminos piliakalnis; Vilkiautinio pilkapynas; Papiškės, Varėnos apylinkėse).

Nuo pirmųjų amžių po Kristaus jotvingiai naudojo geležinius įrankius, gaminosi geležį. Vertėsi ariamąja žemdirbyste; arė arklu su geležiniu noragu (Šveicarijos pilkapyne rastas 2–3 a. artojo kape), augino miežius, kviečius ir kitus javus, galvijus, avis, ožkas, arklius, kiaules. Nuo 3–4 a. žinomi turtingų karių, vadinamųjų kunigaikščių, kapai.

Apie 1 tūkstantmečio vidurį jotvingių gimininė santvarka ėmė sparčiai irti, formavosi teritorinės bendruomenės. 11–12 a. visuomenėje išsiskyrė turtingieji ir žemdirbiai; tai rodo labai sustiprinti piliakalniai (Šiurpilio piliakalnis Suvalkų apylinkėse ir kiti), Skomantų (į vakarus nuo Augustavo) sidabrinių papuošalų lobis. Turėta iš Rusios ir Lenkijos atvarytų belaisvių. Žemdirbiai gyveno kaimų bendruomenėmis, dirbamoji žemė ilgainiui tapo paveldima nuosavybe. Kaimų grupė sudarė valsčių (rašytiniuose šaltiniuose minimi 9; lentelė). Jam vadovavo vienas iš turtingesniųjų kilmingųjų, kartais vadinamas kunigaikščiu. Kilus pavojui ar per žygį kartais keli valsčiai sudarydavo sąjungą, išsirinkdavo bendrą kariuomenės vadą. 13 a. antroje pusėje minimi vadai kunigaikščiai: Komotas, Skomantas, Kantigirdas, Gedėtas, Skurda. Skomantas bandė sujungti visus jotvingius, bet tautos ir valstybės susidarymą nutraukė Vokiečių ordino (VO) užkariavimai.

10–13 a. jotvingių žemes dažnai puldinėjo Kijevo Rusios ir Lenkijos kunigaikščių kariaunos (983 – Vladimiro, 1038 – Jaroslavo Išmintingojo, 1192 – Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II Teisingasis, 1253, 1254, 1257 vyko bendri Haličo ir Lenkijos kunigaikščių žygiai); tarp Kijevo Rusios pasiuntinių į Bizantiją 944 minimas Gunarevas Jotvingis. 11–13 a. ateiviai iš Voluinės, Haličo kolonizavo Nemuno aukštupio baseiną ir asimiliavo čia gyvenančių jotvingių daugumą, jų teritorija gerokai sumažėjo. Dalis lenkų kunigaikščių žygių siejosi su krikščionybės platinimu. Per Lietuvos krikštą 1251 Mindaugui valdant buvo pakrikštyta ir dalis jotvingių, veikiausiai dainavių. Nuo 12 a. jotvingiai ėmė puldinėti gretimas Lenkijos žemes. VO kronikininkas Petras Dusburgietis mini, kad jie galėjo sutelkti iki 6000 raitelių ir galybę kitokių karių. Jotvingiai rėmė prūsus jų kovose su VO, ypač per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74). Jį numalšinęs, VO 1278–83 sunaikino svarbiausius jotvingių ūkinius ir administracinius centrus, gyventojus išžudė arba išvarė į nelaisvę; apie 1600 sūduvių perkėlė į Sembos šiaurės vakarų kampą (pavadintas Sudauer Winkel – Sūduvių kampu); čia gyvenę sūduviai, išlaikę tapatybę, minimi dar 16 amžiuje. Dalis kunigaikščio Skurdos vadovaujamų sūduvių pasitraukė į Lietuvą (14–16 a. Lietuvos pietuose minimi jotvingių kaimai). Po Melno taikos (1422) nusistojus valstybių sienoms, jotvingių krašto pietinėje dalyje ėmė kurtis lenkai, šiaurinėje 15–16 a. – lietuviai. Jotvingių likučiai susiliejo su naujaisiais gyventojais, nors Gardino gubernijoje dar 1857 gana daug gyventojų užsirašė jotvingiais (vien Kobryno apskrityje – 22 725 žmonių, t. y. 27,6 % gyventojų).

Lent. Jotvingių valsčiai (minimi 13 a. 2 pusės šaltiniuose)
Dernas
Kimenava Pokima
Kirsna
Kriesmena
Mėrūniškiai
Šventainis
Veisė
Velzava
Zilyna

L: P. Kulikauskas Užnemunės piliakalniai I–XIII amžiuje Vilnius 1982; Lietuvių etnogenezė Vilnius 1987; J. Puzinas Sūduva naujausių archeologinių tyrinėjimų šviesoje / Lietuvos sienų raida Vilnius 1997; A. Kamiński Jaćwież Łódź 1953; J. Antoniewicz The Sudovians Białystok 1962; J. Otrębski Das Jatwingerproblem / Die Sprache Bd. IX 1963; J. Nalepa Jaćwięgowie Białystok 1964; Balto‑slavjanskie issledovanija Moskva 1987.

1362

-sūduviai; -dainaviai