kálvė, kalimo arba kalimo ir štampavimo darbų patalpa ar pastatas; kalvio ir šaltkalvio dirbtuvė. Joje yra žaizdras, kalimo ir štampavimo mašinų (pneumatinių kūjų, presų), rankinio kalimo įrankių ir įrenginių (ruošinio pjaustymo, karpymo mašinų, jo tvirtinimo, perkėlimo, palaikymo ir vartymo įrankių arba manipuliatorių), kėlimo ir transportavimo įrenginių (kranų, vežimėlių, vagonėlių, konvejerių). Būna su bendruoju ir vietiniu vėdinimu.

Lietuvoje

Mankovičiaus dvarelio kalvė (20 a. pradžia, fotografas V. Zagorskis; Lietuvos dailės muziejus)

Kalvės pradėtos statyti 16 amžiuje. Jos paprastai statytos prie kelio, kad būtų patogu privažiuoti, ir atokiau nuo kaimo, kad nuo jos nekiltų gaisras. Tradicinės lietuvių kalvės buvo vienos patalpos be lubų, kartais ręstinės ar plūktos moliu, sienos lentinės, stogas lentų ar skiedrų, vienvėrės durys – pastato gale. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje kalvės priekyje kartais buvo pristatoma pastogė. Žaizdras su odinėmis dumplėmis buvo įrengiamas pastato gale; dumplės pailgos arba apvalios, dažniausiai darytos iš jaučio odos. Iš pradžių dumplės dumtos ranka, vėliau – koja sukamu ratu (dažniausiai dumdavo valstietis, kuriam kalvis kaldavo), pradėjus naudoti dumples su sparneliais, jos buvo minamos, sukamos elektra. Prie žaizdro stovėjo ąžuolinė trinka (įkasta apie 1 m į žemę, uždėta ant akmenų ir apkasta bei apkrauta akmenimis) su metaliniu priekalu (kartais sveriančiu iki 100 kg), keli įvairaus dydžio kūjai ir replės, lovys su vandeniu geležiai bei plienui grūdinti. Prie šoninės sienos buvo darbastalis su spaustuvais, prie durų staktos pritvirtintos gręžimo staklės. Kalvėje dar būdavo tekėlas, kalvio įrankiai (geležinės žnyplės geležiai iš žaizdro išimti, kūjis, plaktukas, kalteliai), įrankių arkliams kaustyti dėžė.

Dvaro kalvė buvo pritaikyta prie dvaro ansamblio, paprasto plano, statyta iš medžio ir akmens, iš akmens ar plytų mūro; sienos kartais tinkuotos. Stogą dengdavo lentomis ar čerpėmis. Ji, kaip ir tradicinė, dažniausiai vienos patalpos, su dvivėrėmis durimis gale, žaizdras – su kaminu virš stogo; tokios kalvės dažniausiai naudotos tik dvaro reikmėms. Kartais po kalvės stogu būdavo įrengiamos kalvio gyvenamosios patalpos (Pakruojo dvaro kalvė). Kalvių būta ir prie malūnų; Rudnioje, ant Ūlos upės, veikusioje kalvėje kūjus kilnojo ir dumples dūmė vandens sukami ratai. Kai imta kaustyti arklius, greta ūkinės padidėjo ir visuomeninė kalvės reikšmė; kalvė tapo ūkininkų susiėjimo vieta.

kalvystė