keltibèrai (lot. Celtiberi), senovės gentys, gyvenusios Pirėnų pusiasalyje tarp Tago (dabar Tajo) ir Hibero (Ebro) upių. Susidarė 5–3 a. pr. Kr. vietos gyventojams iberams sumišus su įsiveržusiais keltais. Stipriausia buvo arevakų gentis (svarbiausi centrai – Okilis, dabar Medinaceli, ir Numantija); kitos gentys – belai, titai, luzonai. Keltiberų gyvenama teritorija, vadinama Keltiberija, apėmė didžiąją dalį dabartinės Ispanijos Sorijos, Guadalajaros ir Teruelio provincijų. Keltiberai garsėjo metalo dirbiniais, buvo puikūs raiteliai ir kariai. Per II pūnų karą (218–201) buvo Kartaginos sąjungininkai; su Hanibalo kariuomene perėjo Alpes ir įsiveržė į Italiją. 195 pr. Kr. didesnę dalį Keltiberijos pajungė romėnai. Nukariauti keltiberai prieš romėnus dažnai sukildavo: 153–133 pr. Kr. vyko arevakų ir belų sukilimas (Numantijos karas), 79–72 pr. Kr. – paskutinis didelis keltiberų sukilimas. Romėnams jį numalšinus visa Keltiberija tapo Artimosios Ispanijos provincijos dalimi.