krikščionýbė (gr. christianismos, lot. christianismus, christianitas), viena monoteistinių pasaulio religijų, kurios pagrindą sudaro tikėjimas į vieną Dievą trijuose asmenyse – Švenčiausiąją Trejybę (Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią). Pagal tikinčiųjų skaičių – viena didžiausių religijų (greta budizmo ir islamo).

Doktrina

Dievas Sūnus įsikūnijo ir tapo individualiu žmogumi Jėzumi Kristumi. Laisva kryžiaus kančia ir gyvybės auka įvykdė pasaulio išganymo, atpirkimo darbą. Tai žinoma iš Dievo apreiškimo, sutelkto Tradicijoje, daugiausia Naujajame Testamente. Doktrinos svarbiausi teiginiai išdėstyti tikėjimo išpažinimuose – Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime (Credo; 325, 381) ir Vakarų krikščionių pripažįstamame Apaštalų simbolyje. Krikščionybės turinį sudaro Nikėjos I susirinkime (325) patvirtintas tikėjimas tikra Dievo Sūnaus dievyste, Konstantinopolio I susirinkime (381) – tikėjimas tikra Šventosios Dvasios dievyste ir visa Švenčiausiaja Trejybe, Efeso susirinkime (431) – tikėjimas Jėzaus Kristaus dieviškąja ir žmogiškąja prigimtimi bei ktos tikėjimo tiesos, dorovės principai (Dešimt Dievo įsakymų), Bažnyčios bendruomenė, liturgija, sakramentai ir asmeninis dvasinis gyvenimas. Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų tapo krikščionių tikėjimo pagrindu, asmeninis tikinčiųjų prisikėlimas – gyvenimo pagrindiniu motyvu. Visi žmonės kviečiami tikėti Jėzų Kristų, priėmusieji Jį per krikštą sudaro Bažnyčią – mistinį Dievo kūną. Šventoji Dvasia nuolat veikia Bažnyčioje ir pasaulyje liudydama Dievo apreiškimą; žmogaus gyvenimo tikslas – vykdant Dievo valią ir Jį mylint sugrįžti pas Jį. Mirusiesiems parengtas dangus, bet nuolatinis prisirišimas prie blogio gresia amžinu pasmerkimu (pragaru), žemiškajame gyvenime nepakankamai apsivaliusi siela nuskaistinama po mirties skaistykloje. Krikščionys laukia Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo (paruzijos ir visuotinio teismo), visų žmonių prikėlimo iš mirusiųjų, pasaulio perkeitimo ir amžinojo gyvenimo Dievuje.

Šakos

Pagrindinės krikščionybės šakos: katalikybė, stačiatikybė ir protestantizmas (susiformavo 16 a.; gausiausios atšakos – evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, anglikonai, baptistai).

Istorija

Jėzaus Kristaus mokiniai pirmą kartą pavadinti krikščionimis Antiochijoje (Apd 11, 26). Krikščionybės sąvoka kilusi iš Kristaus titulo. Krikščionybė pradėjo klostytis 1 a. Palestinoje iš Jėzaus Nazariečio skelbtos Gerosios Naujienos apie išganymą ir sekant Jo gailestingumo darbais. Jis sutelkė grupę mokinių, vadinamų apaštalais, kurie po Jo mirties ir prisikėlimo tęsė žemėje Jo pradėtus darbus ir užduotis. Jėzus Kristus darė ir tebedaro įtaką savo asmenybe, mokymu, darbais (stebuklais, išgydymu, prikėlimu iš numirusiųjų), savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu iš numirusiųjų bei įžengimu į dangų.

Pirmoji krikščionių bendruomenė susikūrė po 30 metų Jeruzalėje, veikė prie Petro vadovaujamų apaštalų. Pirmieji krikščionys laikėsi judaizmo religinės praktikos ir buvo laikomi judėjų sektos nariais. Jie būrėsi į bendruomenes, bet save suvokė kaip vieno tikėjimo ir priklausančius tai pačiai Kristaus bendruomenei, t. y. Bažnyčiai. Krikščionybė pradėjo skirtis ir tolti nuo judaizmo, kai krikščionių bendruomenę ėmė papildyti pasikrikštijusieji iš pagonių. Jeruzalės susirinkime (apie 49 metus) apaštalai paskelbė, kad pagonims prievolę prieš krikštijantis nėra prievolės priimti judaizmą (t. y. laikytis Mozės Įstatymo, būti apipjaustytiems). Vėliau, kai neliko apaštalų, bendruomenėse nusistovėjo vieno asmens vadovavimo principas, 1 a. pabaigoje–2 a. pradžioje susiklostė trilaipsnė hierarchijos struktūra (vyskupas, kunigai, diakonai). 2–3 a. Biblijos pagrindu, veikiamos senovės graikų ir romėnų kultūros, formavosi krikščionių teologija ir filosofija. Krikščionių teologai ir filosofai polemizavo su senosiomis religijomis (politeizmu), gnostikais ir kitais eretikais (erezija); tai darė didelę įtaką krikščionybės doktrinos formavimuisi. Religinis dvasingumas ir to laikotarpio asketinė praktika reiškėsi per vienuoliškos gyvensenos klostymąsi. Krikščionybės įtaką didino ir persekiojamų krikščionių ištikimybė bei kankinystės pavyzdys, kuris patraukdavo daug žmonių.

Krikščionys labai persekioti valdant imperatoriui Neronui, Domicianui, Trajanui, Aurelijui, Decijui ir Dioklecianui. Po imperatoriaus Konstantino I paskelbtos religinės tolerancijos (Milano ediktas 313) Romos imperijos žemėse krikščionybė ėmė vyrauti (4 a. viduryje dalyje Romos provincijų krikščionybę buvo priėmę beveik pusė gyventojų). 380 imperatorius Teodosijus I Didysis ją paskelbė valstybine religija. Labai pagyvėjo krikščionybės raida ir sustiprėjo centralizacija, imta steigti patriarchatus, metropolijas, šaukti Bažnyčios susirinkimus, vyskupų sinodus. 4–5 a. suklestėjo krikščionių teologija, Biblijos mokymas, filosofija, istorijos studijos, liturgija, religinė poezija, sakralinė architektrūra ir menas.

Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu (4–7 a.) Vakarų Romos imperijos teritoriją ėmė valdyti germanai, kurie pamažu perėmė romėnų kultūrą ir krikščionių ortodoksinį religinį mokymą (christianizacija). 496 krikščionybę priėmė Chlodvigo I vadovaujami frankai, vėliau – anglosaksai. Kitų germanų genčių, gyvenusių dabartinės Vokietijos teritorijoje, christianizacija prasidėjo 8 a. pradžioje; ją skleidė Bonifacas. 9 a. krikščionybė išplito tarp bulgarų, moravų ir čekų, iš jų 966 krikščionybė pateko į Lenkiją, 988 buvo apkrikštyta Kijevo Rusia. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais krikščionių kultūra ir religija plėtojosi Airijoje. Krikščionybę skleidė daugiausia vienuoliai.

Lotynų apeigų krikščionybė (katalikybė) 9–11 a. išplito Čekijoje, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, Vengrijoje. Padidėjo popiežių autoritetas, bet 9–10 a. dėl politinių kovų Romoje pontifikatą ištiko krizė. Graikų apeigų krikščionybė Bizantijos imperijoje 7–9 a. patyrė sukrėtimų dėl monoteletų ir ikonoklazmo įtakos. Vakarų ir Rytų krikščionybė viena nuo kitos tolo, pasitaikydavo Bizantijos ir politiškai, kalbiškai, kultūriškai tolimos Romos konfliktų; tai buvo viena priežasčių, dėl kurios iširo Bažnyčios vienybė. Galutinė Rytų ir Vakarų krikščionybės schizma įvyko 1054 dėl Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho abipusės ekskomunikos, 1204 per IV kryžiaus žygį buvo apiplėštas Konstantinopolis. Laterano IV susirinkime (1215) oficialiai įsteigta inkvizicija (patvirtino popiežius Inocentas III).

16 a. Šiaurės Europoje išplito reformacijos judėjimas. Nuo 1517 ėmė formuotis įvairios protestantų Bažnyčios. Sustiprėjus protestantizmui vyko religiniai ir politiniai karai, dalyje Europos valstybių įsitvirtino protestantizmas. Krikščionybei plisti už Europos ribų turėjo įtakos geografiniai atradimai ir kolonizacija; krikščionybė įsigalėjo Ispanijos, Portugalijos kolonijose, imta skleisti Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje.

Krikščionybė nuo Renesanso ir Šviečiamojo amžiaus iki šiol priešinasi laicizacijos (net ir 21 a., pvz., gindama religinio mokymo grynumą) ir sekuliarizacijos procesams, sinkretinėms religijoms. Katalikų Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo (1962–65) pagrindines pastangas sutelkė Bažnyčios atnaujinimui, užmezgė religijų dialogą ir įsiliejo į ekumeninį sąjūdį (ekumenizmas), krikščioniškosios Bažnyčios ėmė palaikyti ryšius ne tik tarpusavyje, bet ir su nekrikščioniškųjų religijų išpažinėjais, suaktyvėjo religinių organizacijų veikla. Krikščioniškosios Bažnyčios sprendžia ir pasaulio dabartines problemas, rūpinasi taika, socialiniu teisingumu, skurdo mažinimu, šiais reikalais bendradarbiauja su valstybinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, kitomis institucijomis.

23

Krikščionybė Lietuvoje

Lietuvoje katalikybė pradėjo plisti 13 a. viduryje, o su stačiatikybe per rytų slavus lietuviai susidūrė dar anksčiau (tai rodo lietuviška religinė terminija). Nuo 13 a. pradžios ginkluotas misijas į Lietuvą rengė Kalavijuočių ordinas (įsteigtas 1202), vėliau – ir Vokiečių ordinas (į Prūsijos pasienį atsikėlė 1230). 1251 Livonijos ordino magistro Andreaso von Stirlando remiamas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas su šeima ir artimiausia aplinka priėmė krikštą (1253 buvo vainikuotas krikščionišku karaliumi) ir Lietuva oficialiai pripažinta krikščioniška (katalikiška) šalimi. 1253 įsteigta tiesiogiai pavaldi Apaštalų Sostui Lietuvos vyskupija; vyskupu paskirtas Livonijos ordino kunigas Kristijonas. Dėl susiklosčiusių vidaus ir išorės aplinkybių (žemaičiams 1259 pasiekus pergalę Skuodo ir 1260 Durbės mūšyje su Livonijos ordinu) Mindaugas 1261 nutraukė taiką su Livonijos ordinu ir, manoma, atsisakė krikščionybės. Po Mindaugo (1263) ir Treniotos (1264) žūties Lietuvą valdė stačiatikiai: 1264–67 Vaišelga (Mindaugo sūnus), 1267–69 Švarnas (Mindaugo žentas), po jų – vėl nekrikščionys. Katalikybei įsitvirtinti trukdė popiežių skatinami Kryžiuočių ir Livonijos ordinų mėginimai ją įvesti užkariaujant Lietuvą. Gedimino 1323–24, Algirdo ir Kęstučio 1351, 1358, 1373 derybos dėl krikšto buvo nesėkmingos. Krikščionybės sklaidai didelę reikšmę turėjo vienuoliai. Mindaugo krikštu rūpinosi Livonijos ordino vienuoliai, pranciškonų ir dominikonų vienuolių buvo Gedimino dvare, stačiatikių vienuoliai skleidė stačiatikybę valdant Algirdui. Lietuvos didieji kunigaikščiai (Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis) laikėsi religinės tolerancijos. Gedimino ir Algirdo sūnūs, valdę slaviškąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, buvo priėmę stačiatikybę, Kęstučio sūnūs – Butautas (1365) ir Vytautas Didysis (1383) – katalikybę. Gediminas mini 2 bažnyčias Vilniuje (pranciškonų ir dominikonų). Manoma, bažnyčių Trakuose ir Kaune jau buvo 14 a. viduryje. 1385 Krėvos sutartimi Jogaila, sutikdamas tapti Lenkijos karaliumi, įsipareigojo etninėje Lietuvoje įvesti katalikybę. Jis su kitais Lietuvos kunigaikščiais 1386 krikštijosi Krokuvoje, o 1387 vadovavo krikštui Aukštaitijoje. 1388 įsteigta Vilniaus vyskupija (patvirtino popiežius Urbonas VI), jos vyskupu paskirtas Andrius; buvo pastatytos 7 bažnyčios, tarp jų – Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Kreve, Ainoje. Buvo suteiktos privilegijos bajorams katalikams, katalikybė tapo visateise religija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino ginčijamo Žemaitijos politinio statuso žemaičiai pradėti krikštyti tik 1413; krikštijo Vytautas ir Jogaila. 1417 plačias krikštijimo akcijas vykdė Konstanco susirinkimo (1414–18) pasiųsti Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras; buvo įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupija, įšventintas vyskupu Motiejus Trakiškis, pradėtos steigti parapijos.

Katalikybės įvedimas etninėje Lietuvoje skatino Lenkijos ir Lietuvos valdovus siekti katalikų ir stačiatikių susivienijimo (nuo 13 a. prijungiant rytų slavų žemes Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje atsidūrė didelė Kijevo stačiatikių metropolijos dalis, o stačiatikiai sudarė didelę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų dalį); Vytautas ir Jogaila to siekė Konstanco, Švitrigaila – Bazelio susirinkime. 1415 antipopiežius Jonas XXIII, 1418 popiežius Martynas V Konstanco susirinkime paskyrė Vytautą ir Jogailą Naugardo ir Pskovo generaliniais vikarais. 1439 Bizantijos imperatorius Jonas Paleologas Florencijos susirinkime (1438–45; dalyvavo Rusijos ir Lietuvos metropolitas Izidorius) pritarė siekiui sujungti Katalikų bei Stačiatikių Bažnyčias ir pasirašė Florencijos bažnytinę uniją. Popiežiui Klemensui VIII pritarus, 1596 Abiejų Tautų Respublikoje sudaryta Brastos bažnytinė unija. Stačiatikiai, pripažinę popiežiaus valdžią ir katalikybės tikėjimo pagrindines tiesas, bet išlaikę savo tradicinę liturgiją, sudarė unitų (graikų apeigų katalikų) Bažnyčią; pasipriešinusieji unijai imti vadinti dizunitais. 1653–54 Rusijos patriarchui Nikonui reformavus Rusų Stačiatikių Bažnyčią reformai pasipriešinę sentikiai 17 a. ėmė kurtis Lietuvoje.

16 a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė sparčiai plisti reformacija. Susiklostė protestantiška, atsirado ir katalikiška religinė raštija lietuvių kalba. Labiausiai reiškėsi liuteronybė (evangelikai liuteronai), kalvinizmas (evangelikai reformatai) ir arijonai (daugiausia antitrinitoriai). 16 a. vyravo evangelikai reformatai. Vis labiau įsigalint kontrreformacijai jų ir evangelikų liuteronų bendruomenių 17 a. gerokai sumažėjo. Antitrinitorių bendruomenės apnyko 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje, 1658 šios konfesijos išpažinimas Abiejų Tautų Respublikoje buvo uždraustas. 17 a. viduryje–18 a. viduryje vis labiau buvo ribojamos nekatalikų politinės teisės. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) didžiąją Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos Lietuvoje stačiatikybė buvo padaryta valstybine religija, į Mogiliavo bažnytinę provinciją (įkurta 1798) įtrauktos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos. Nuo 19 a. 4 dešimtmečio Rusijos valdžia, vykdydama rusifikacijos ir stačiatikinimo politiką, protegavo Stačiatikių ir naikino Unitų Bažnyčią, varžė kitų krikščioniškųjų konfesijų (daugiausia katalikų) tikėjimo teises, uždarinėjo vienuolynus, bažnyčias. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje susikūrė baptistų, metodistų, adventistų, sekmininkų bendruomenių. 1905 Rusijos imperatoriui laidavus religinę toleranciją diskriminuojamos konfesijos atgavo veiklos laisvę. Ja naudojosi ir atkūrus Lietuvos valstybingumą, iki 1940 SSRS okupacijos. 1926 įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, 1927 pasirašytas Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto konkordatas.

1940–90 krikščionių Bažnyčios patyrė sunkią sovietų ir nacių okupacinių režimų priespaudą. 1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo pradėta represuoti katalikų dvasininkus, diskriminuoti visus tikinčiuosius, daugiausia katalikus ir protestantus, nacionalizuota daug religinėms bendruomenėms priklausančių pastatų, uždaryti vienuolynai (veikė tik stačiatikių Vilniuje) krikščioniškos organizacijos, uždrausta religinė spauda. Per visą sovietų okupacijos laikotarpį krikščionybė buvo išstumta iš viešojo gyvenimo, varžomas ir religinių bendruomenių vidaus gyvenimas, trukdoma laisvai atlikti religines apeigas draudžiama katekezė. Priešinantis sovietų okupaciniam režimui ėmė organizuotis pogrindinė religinė veikla, kuri ypač sustiprėjo 8 dešimtmetyje, buvo leidžiama pogrindinė spauda (Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Rūpintojėlis).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 susidarė sąlygos laisvai krikščionybės sklaidai: 6 konfesijoms (katalikams, evangelikams liuteronams, evangelikams reformatams, unitams, stačiatikiams, sentikiams) suteiktas tradicinių religinių bendruomenių statusas; ėmė kurtis ir naujų protestantiškos kilmės religinių bendruomenių, plečia veiklą Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui pavaldi Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia (pastatyta cerkvė Palangoje). 1991 atkurti Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto abipusiai diplomatiniai santykiai. 1992 Lietuvos bažnytinė provincija performuota į Kauno ir Vilniaus bažnytines provincijas. Dar Lietuvos religijos.

L: M. Andziulytė-Ruginienė Žemaičių christianizacijos pradžia Kaunas 1937; S. Yla Krikščionybės įvedimas Lietuvoje Kaunas 1938; J. Basanavičius Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra / Rinktiniai raštai Vilnius 1970; S. Maziliauskas Lietuvių kelias krikščionybėn Čikaga 1983; Krikščionybė Lietuvoje Čikaga 1987; M. Jučas Krikščionybės kelias į Lietuvą Vilnius 2000; Krikščionybės istorija Vilnius 2000; P. Rabikauskas Krikščioniškoji Lietuva Vilnius 2002; Krikščionybės Lietuvoje istorija / sudarė V. Ališauskas Vilnius 2006; H. de Lubac Catholicisme: Les aspects sociaux du dogme chrétien Paris 1938; G. Bardy La conversion au christianisme durant les premiers siècles Paris 1949; Chrystianizacija Litwy Kraków 1987; Chrseścijaństwo a religie Lublin–Warszawa 1998.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką