lãpas (folium), vienas pagrindinių augalo organų, vykdančių fotosintezę, vandens ir dujų apykaitą tarp augalo ir aplinkos. Lapas būna įvairaus dydžio: nuo kelių milimetrų iki 20 m, dažniausiai – 3–10 cm ilgio. Dažniausiai lapas yra plokščias, turintis anatomiškai skirtingas viršutinę ir apatinę puses. Anatominė lapalakščio sandara priklauso nuo lapo atliekamų funkcijų (1 pav.). Viršutinė ir apatinė lapalakščio pusės padengtos epidermiu su kutikule, dažnai paviršius apaugęs įvairaus ilgio ir formų plaukeliais arba jį dengia vaškinis sluoksnis. Apatiniame, kartais ir viršutiniame epidermyje arba viename iš jų yra žiotelių. Tarp epidermio sluoksnių yra asimiliacinis audinys, arba mezofilis, sudarytas iš vienu (kai kurių samanų), keliais ar daug sluoksnių išsidėsčiusių žalių ląstelių, kuriose vyksta svarbiausi fiziologiniai procesai – fotosintezė ir kvėpavimas. Asimiliacinis audinys skiriamas į statinį (sudarytą iš pailgų, statmenai lapo paviršiui išsidėsčiusių ląstelių) ir purųjį (tarp ląstelių yra daug tarpuląsčių) sluoksnius. Lapalakštis išraizgytas gyslomis.

skersinis lapo pjūvis: 1 – epidermis, 2 – statinis sluoksnis, 3 – purusis sluoksnis, 4 – žiotelė, 5 – gysla, 6 – asimiliacinis audinys, 7 – kutikulė

Lapas išauga iš lapų pradmenų, susidarančių augimo kūgelio šonuose diferencijuojantis jo ląstelėms. Dėl kraštinės meristemos ypatybių lapo pradmenys pumpure auga netolygiai. Viršūnėje ląstelės gana greitai nustoja dalytis, todėl susidaro būdingos formos, tik labai mažas lapalakštis. Kitaip negu šaknys ir ūgliai, lapas yra riboto augimo organas. Įterptiniu būdu ilgiausiai auga lapkotis, todėl lapalakštis gali atsigręžti į saulę ir susidaro lapų mozaika. Lapo evoliucija tikriausiai vyko dviem pagrindinėmis kryptimis. Daugumos sausumos induočių augalų (šertvūnų, pušūnų, magnolijūnų) lapai susidarė vykstant pirminių vegetatyvinių ūglių šakojimuisi ir diferenciacijai. Tokie lapai vadinami makrofilais. Juose yra 3 ar daugiau indų kūlelių. Kitų induočių augalų (pataisūnų) lapai kilo susidarius paviršinėms ašinio organo išaugoms. Tokios kilmės lapai vadinami mikrofilais. Juose yra po 1 indų kūlelį. Ant samanų išaugantys gametofito ir ant induočių augalų – sporofito lapai yra nehomologiniai organai.

Tipišką lapą sudaro lapalakštis ir jį su stiebu susiejantis lapkotis, neretai dar ir poriniai prielapiai (2 pav.). Lapkočio neturintys lapai vadinami bekočiais, jį turintys – kotuotais. Kartais lapkotis arba dalis lapalakščio ir lapkotis būna virtę vamzdiškomis ar pūsliškomis lapamakštėmis. Iš vieno lapalakščio sudaryti lapai vadinami paprastaisiais, iš 2 ir daugiau lapalakščių (lapelių), prisitvirtinusių prie bendros ašies – sudėtiniais. Paprastieji lapai skirstomi į ištisinius, skiautėtus ir suskaldytus, sudėtiniai – į trilapius, pirštuotus, plunksniškus, kurie dar skirstomi į porinius ir neporinius, vieną, du, tris ar daugiau kartų plunksniškus. Spygliuočių medžių lapai vadinami spygliais. Lapai dar skirstomi pagal lapalakščio formą (apskriti, kiaušiniški, linijiški ir kiti; 3 pav.), kraštą (lygiakraščiai, dantytieji, rinčiuotieji, dygliuotieji ir kiti), pamatą (pleištiški, širdiški, strėliški ir kiti), viršūnę (bukieji, smailieji), paviršių (pliki, plaukuoti, raukšlėti ir kiti), storį (ploni, odiški, sultingi). Pagal lapalakščio gyslotumą lapai skirstomi į lygiagrečiai, lankiškai, tinkliškai, plaštakiškai ir dichotomiškai gyslotus (dar gyslotumas).

lapo schema: 1 – lapalakštis, 2 – lapkotis, 3 – prielapiai

lapas: 1 – linijiškasis, 2 – lancetiškasis, 3 – elipsiškasis, 4 – apskritasis, 5 – kiaušiniškasis, 6 – atvirkščiai kiaušiniškas, 7 – rombiškasis, 8 – kastuviškasis, 9 – skydiškasis, 10 – inkstiškasis, 11 – ietiškasis, 12 – strėliškasis, 13 – plunksniškai skiautėtas, 14 – plaštakiškai skiautėtas, 15 – plaštakiškai suskaldytas, 16 – trilapis, 17 – pirštuotasis, 18 – poromis plunksniškas (su prielapiais ir ūseliais), 19 – neporomis plunksniškas, 20 – dukart plunksniškas (115 – paprastieji, 1620 – sudėtiniai lapai)

Lapo išsidėstymas priklauso nuo lapo pradmenų išsidėstymo ūglio augimo kūgelio paviršiuje ir dažnai yra svarbus sistematinis požymis. Skiriami 3 tipai: pražanginis, priešinis ir menturinis (4 pav.). Esant pražanginiam lapui prie ūglio bamblio prisitvirtinęs vienas lapas, visi ūglio lapai prisitvirtinę įvijai (ąžuolų, kmynų, rugių). Priešinis lapas toks, kai prie ūglio bamblio prisitvirtinę du vienas priešais kitą esantys lapai (klevų, notrelių, sausmedžių), menturinis lapas – trys arba daugiau lapų (elodėjų, lipikų, uodeguonių).

lapo išsidėstymas: a – pražanginis, b – priešinis, c – menturinis

Lapo amžius gana trumpas, paprastai keli mėnesiai. Visžalių augalų lapai veiklūs išlieka daugiau kaip metus, pvz., europinės pipirlapės – ~15 mėn., kilniojo lauramedžio – iki 4 m., paprastosios eglės – iki 10 metų. Augalo lapai gali nukristi beveik vienu metu arba krinta pamažu (lapų kritimas). Iš lapo formos, dydžio ir anatominės sandaros galima nustatyti augalo prisitaikymą prie aplinkos sąlygų, ypač drėgmės ir apšvietimo. Lapo forma yra būdingas rūšies požymis, bet ant augalo ar jo ūglio lapai dažnai būna skirtingi. Žemutiniai būna žvyniški arba labai redukuotu lapalakščiu, viduriniai geriausiai išsivystę, žiedyno srityje esantys viršūniniai smulkesni už kitus arba virtę pažiedėmis. Viduriniai ūglio lapai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus arba terpės sąlygų (heterofilija). Neretai lapai yra pakitę, virtę dygliais, ūseliais, žvynais. Labai arba visai redukuoto lapalakščio funkcijas atlieka pakitęs lapkotis – filodis.

Augalų lapai vartojami maistui (kopūstų, špinatų, svogūnų), prieskoniams (krapų, petražolių, lauramedžių), vaistams (dilgėlių, gysločių, šalpusnių), iš jų gaminami gėrimai (arbatmedžių, raibsteglių, bugienių), gaunami eteriniai aliejai (eukaliptų, mėtų, levandų), raugai (gyvatžolių, mėlynių, vingiorykščių), dažai (dilgėlių, mėlžolių, pupalaiškių). Iš kai kurių agavų ir palmių lapų gaunamas pluoštas, daugelio augalų lapai yra gyvulių pašaras.

849

-lapkotis