Laurence Olivier

Laurence Olivier

Olivier Laurence (Lorensas Olvjė), tikr. Laurence Kerr 1907 05 22Dorking (Sario grafystė) 1989 07 11Steyning (V. Sasekso grafystė; palaidotas Westminsterio vienuolyne Londone), anglų aktorius, režisierius. Seras (1947). Baronas (1970). 1924 mokėsi Centrinėje deklamacijos ir dramos mokykloje Londone. 1926–28 vaidino Birminghamo, 1928–37 – Londono ir Niujorko teatruose. 1937–63 (su pertraukomis) teatro Old Vic Londone aktorius (1944–49 vienas vadovų). 1961–66 Chichesterio festivalio teatro, 1963–73 ir Nacionalinio teatro Londone vadovas. Parašė atsiminimų knygą Aktoriaus išpažintys (Confessions of an Actor 1982).

Laurence Olivier

Teatras

Garsėjo vaidmenimis W. Shakespeare’o pjesių inscenizacijose ir ekranizacijose; svarbesni: Romeo (Romeo ir Džuljeta 1935, 1940, šio – ir režisierius), Hamletas (Hamletas 1937, filme 1948, ir režisierius, Venecijos kino festivalio prizas, Oskaras 1949), Makbetas (Makbetas 1938, 1955), Jagas, Otelas (Otelas 1938, 1964, filme 1965, režisierius S. Burge’as), Koriolanas (Koriolanas 1938, 1959), Ričardas III (Ričardas III 1944, 1948, filme 1955, ir režisierius), Hotsperas (Henrikas IV 1945), Lyras (Karalius Lyras 1946, filme 1983, abiejų ir režisierius), Antonijus (Antonijus ir Kleopatra 1951), Malvolijus (Dvyliktoji naktis), Titas (Titas Andronikas, abu 1955), Šailokas (Venecijos pirklys 1970, filme 1973, režisierius J. Sichelis). Kiti svarbesni teatro vaidmenys: Edipas (Sofoklio Edipas karalius 1945), Cezaris (G. B. Shaw Cezaris ir Kleopatra 1951), Arčis (J. Osborne’o Komediantas 1957, filme 1960, režisierius T. Richardsonas), Beranžė (E. Ionesco Raganosis 1960), Tatlis (W. Congreve’o Meilė už meilę 1965), Edgaras (A. Strindbergo Mirties šokis 1967, filme 1968, režisierius D. Gilesas), Džeimsas Tyronas (E. O’Neillo Ilgos dienos kelionė į naktį 1971), Antonijus (E. De Filippo Šeštadienis, sekmadienis, pirmadienis 1973).

Svarbesni režisuoti spektakliai: W. Shakespeare’o Hamletas (1963), Tuščios meilės pastangos (1968), T. Wilderio Per plauką nuo žūties (1945), J. Anouilh’aus Antigonė, T. Williamso Geismų tramvajus (abu 1949), A. Čechovo Dėdė Vania (1961, ir vaidino Astrovą), A. Millerio Salemo raganos (1965), J. Giraudoux Amfitrionas 38 (1971). Režisuodamas spektaklius pagal klasikos kūrinius itin pabrėžė kūrinio konflikto aktualumą, pagrindinę idėją. L. Olivier vadovaujant Nacionaliniam teatrui, statyta ir 20 a. modernizmo, Naujosios bangos dramaturgų pjesių, kurti spektaklių dažnai kviesta avangardinės krypties režisieriai.

Kinas

Nuo 1929 vaidino kine; svarbesni vaidmenys: Hitklifas (Vėtrų kalnas 1939), Herstvudas (Sesuo Kerė 1951, abiejų režisierius W. Wyleris), Nelsonas (Ledi Hamilton 1941, režisierius A. Korda), Henrikas V (Henrikas V 1944, Venecijos kino festivalio prizas 1946, Oskaras 1947), Čebutykinas (Trys seserys 1970, abiejų ir režisierius), Makhitas (Vargšų opera 1953, režisierius P. Brookas), Krasas (Spartakas 1960, režisierius S. Kubrickas), Kryklis (Deividas Koperfildas 1969, režisierius D. Mannas), Kristianas Selis (Maratono bėgikas 1976, režisierius J. Schlesingeris). Vaidyba intelektuali, įtaigi, plataus diapazono, raiškūs herojiniai ir charakteriniai vaidmenys; derinama emocingumas ir atidi psichologinė analizė. L. Olivier virtuoziškai valdė balsą, vartojo tarmybes kaip personažo individualizacijos priemonę.

L. Olivier. Hamleto vaidmuo filme Hamletas (1948, režisierius L. Olivier)

Apdovanojimai

Oskaras (1947, 1949), Venecijos kino festivalio prizas (1946, 1948). Garbės Oskaras (1979).

240