Baltiškos kilmės vandenvardžių paplitimas

Lietuvių kalbos ploto rytinės ribos

lietùvių kalbõs kilm

Baltų kalbomis šnekėta dideliame plote į rytus nuo Baltijos jūros. Tai rodo baltiškos kilmės vandenvardžiai. Daug kur jie yra patys seniausi, todėl toje teritorijoje ir ieškotina baltų protėvynės. Baltų kalbų gramatinę sandarą ir raidą daugiausia galima nustatyti remiantis tebevartojamomis latvių ir lietuvių kalbomis bei 18 a. pradžioje išnykusios prūsų kalbos negausiais ir prastai užrašytais tekstais, t. p. vienu kitu kalbos faktu, paliktu istorinius laikus pasiekusių jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių genčių. Tūkstantmečius gyvenę toli nuo tautų mišimo židinių baltai išlaikė archajišką kalbos modelį. Apie 1 tūkstantmečio pr. Kr. vidurį baltai sudarė 2 kalbinius vienetus, sąlygiškai vadinamus vakarų (išlaikė sveiką dvibalsį ei) ir rytų (tam tikrais atvejais ei pavertė į ie). Lietuvių kalba kilo iš rytų baltų pogrupio ir beveik tūkstantį metų mažai kito. Apie 1 tūkstantmečio po Kr. vidurį rytų baltų šiaurinės dalies kalba dėl finų substrato (baltai buvo pasitraukę į jų teritoriją) ėmė sparčiai kisti ir tolti nuo pietinės dalies kalbos, kuri dar ilgai išliko kokia buvusi. Iš rytų baltų šiaurinės dalies ilgainiui išsirutuliojo kuršių (manoma, iš pradžių priklausiusių vakarų baltams, vėliau įgavusių ir rytų baltams būdingų ypatybių), žiemgalių, sėlių ir latgalių (jos palikuonė yra dabartinė latvių kalba, kitos kalbos išnyko apie 14–16 a.) kalbos. Nuo rytų baltų pietinės dalies kalbos nutolus šiaurinei daliai, pietinės dalies kalba mažiau pakito. Iš jos ir kilo lietuvių kalba. Nelengva nustatyti, kada rytų baltų pogrupio tam tikroje dalyje susidarė lietuvių kalbai būdinga struktūra. Archeologai lietuviams būdingo kultūrinio sluoksnio požymių aptinka nuo 2–3 a.; greičiausiai nuo tada ėmė formuotis ir lietuvių kalba. Šią prielaidą patvirtina Lietuvos vardo su balsiu i slaviška forma Litva, ją slavai turėjo perimti dar tuomet, kai tebebuvo išlaikę dvibalsį ei (arba jo vienbalsinimo laikotarpiu). Nelengva nustatyti ir plotą, kuriame susiklostė lietuvių kalba. Vakarinės ribos maždaug aiškios: pietuose ir pietvakariuose lietuvių kalbos plotas siekėsi su jotvingių ir prūsų, vakaruose – su kuršių, šiaurės vakaruose – su žiemgalių, toliau į rytus nuo jų – su sėlių ir latgalių teritorija. Sunkiau nustatyti lietuvių kalbos senojo ploto rytines ribas. Beveik nieko nežinoma apie toliau rytuose gyvenusių ir seniai išnykusių baltų genčių (Dniepro baltai) kalbas. Istoriniuose šaltiniuose nėra aiškių duomenų, kur ėjo lietuvių ir rytų slavų riba. Archeologijos faktų analizė rodo ano meto lietuvių materialinės (ir dvasinės) kultūros išplitimą, kuris gali ir nesutapti su to paties laikotarpio kalbos riba. Remiamasi daugiausia vietovardžių studijomis. Lenkų kalbininkas J. Safarewiczius tyrinėjo lietuvių kilmės vietovardžių su priesaga -išk- (iš seno būdinga tik lietuviams) paplitimą rytuose. Jo išvesta riba eina zigzagais maždaug pro Gardiną, Ščiutiną, Lydą, Valažiną, Svierius (Svyrius), Breslaują ir iš dalies sutampa su katalikų ir stačiatikių tikėjimo paplitimu. Ji turėtų rodyti lietuvių ir rytų slavų kalbų ribą Lietuvos krikšto metais (1387) ir vėliau, t. y. 15 amžiuje. Svarbūs ir kitokių lietuvių kilmės vietovardžių paplitimo, t. p. asmenvardžių dokumentuose, lituanizmų baltarusių kalboje tyrinėjimai. Jais remdamiesi kiti tyrinėtojai (M. Biryla, P. Gaučas, J. Ochmańskis, A. Vanagas, Z. Zinkevičius ir kiti) J. Safarewicziaus ribą patikslino, t. y. patraukė į pietus ir rytus. Už kompaktiško lietuvių kalbos ploto buvo nemaža vietovių, kuriose 14–16 a. kalbėta lietuviškai.

Lietuvių kalbos ikirašytinis laikotarpis

Lietuvių kalbai būdinga paveldėta labai sena kalbos sandara. Išlaikyta daug baltų ir apskritai indoeuropiečių kalboms būdingų ypatybių: skiriami trumpieji ir ilgieji balsiai, išlaikyti dvibalsiai, žodžio galo vokalizmas, dėl to išliko ir senovinė žodžių kaityba, labiausiai – linksniavimas. Ilgainiui lietuvių kalba kito: tautosilabiniai junginiai an, en, un, in prieš nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale virto nosiniais balsiais ą, ę, ų, į (žansis > žąsis ir kiti), sutrumpėjo akūtinės prigimties galūnės (plg. ger ir gere-ji), atsirado postpoziciniai vietininkai (miškañ, miškúosna, miškepi, miškópi, miškupi), pronominalinė fleksija perėjo į kitas kalbos dalis (gerám, geramè, gerems ir kiti), pakito būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių formos, daugiausia veiksmažodžių asmenavimas (atsirado būtasis dažninis laikas, tariamoji ir liepiamoji nuosakos), daugėjo analitinių elementų (prielinksninės konstrukcijos ir kiti), gausėjo žodynas, plito skoliniai. Anksti pradėjo formuotis lietuvių kalbos tarmės. Iš pirmųjų izofonų, suskaldžiusių lietuvių kalbos plotą, nurodytina: nosinių balsių ą, ę susiaurėjimas ir virtimas ų, į (pradžia apie 9 ar 10 a.), an, am, en, em > un, um, in, im (11–13 a.), junginio l veliarizacija (apie 10 a.), samplaikų *t, *d virtimas afrikatomis (11–14 a.) ir t, d > c, dz prieš i tipo vokalizmą (po 14 a.), junginio *a priešakėjimas ir virtimas e (prasidėjo prieš 13 amžių). Lietuvių kalbos plotas dėl ą, ę siaurėjimo apie 9–10 a. ėmė skilti į 2 dalis: vakarinę (ą, ę liko nepakitę) ir rytinę (susiaurėjo). apie 11–13 a. an tipo junginiai siaurėdami rytinę dalį suskaldė į dabartines pietų ir rytų aukštaičių patarmes. Vakarinės dalies pakraštyje Baltijos jūros link dar iki 13 a. junginys *a buvo virtęs e ir davė pradžią žemaičių tarmės nuo aukštaičių pagal afrikatas skyrimuisi, išryškėjusiam tik po *t, *d afrikacijos. Plisdama į vakarus žemaičių tarmė patyrė kuršių kalbos substrato poveikį ir ilgainiui nutolo nuo kitų lietuvių kalbos tarmių. Kita vakarinė lietuvių kalbos ploto dalis, išlaikiusi senąją kalbos sandarą, davė pradžią dabartinei vakarų aukštaičių patarmei. Ji mažiausiai nutolusi nuo pralietuviško modelio, ypač jos pietinė dalis, kuri buvo arčiau senąją baltų kalbų sandarą išlaikiusios prūsų kalbos. Iš visų aukštaičių labiausiai nuo pralietuviško modelio nutolo rytų aukštaičiai. Jų skilimo į šnektas svarbi priežastis – iš šiaurės atėjęs galūnių trumpinimas, kirčio atitraukimas ir kiti pakitimai, kurie atsirado daugiausia dėl žiemgalių ir sėlių kalbų substrato. Gana vientiso patarmės ploto vakaruose atsirado inovacijų, kurios davė pradžią dabartinėms panevėžiškių (daugiausia šiaurinių), kupiškėnų ir anykštėnų šnektoms. Pokyčiams įtakos galėjo turėti ir žiemgalių (šiaurės panevėžiškiams) bei sėlių (kupiškėnams ir anykštėnams) kalbų substratas. Kitų rytų aukštaičių (uteniškių ir vilniškių) kalba nedaug kito, jie išlaikė sveikesnį senąjį kalbos modelį.

L: Lietuvių kalbos žodynas 20 t. Vilnius 1941–2002; J. Jablonskis Rinktiniai raštai 2 t. Vilnius 1957–59; K. Būga Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1958–61; Lietuvių kalbos gramatika 3 t. Vilnius 1965–76; Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologija: lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija Vilnius 1966, Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2 t. Vilnius 1980–81, Lietuvių kalbos istorija 6 t. Vilnius 1984–94, Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius 1994, Lietuvių tautos kilmė Vilnius 2005; J. Pikčilingis Lietuvių kalbos stilistika 2 t. Vilnius 1971–75; V. Grinaveckis Žemaičių tarmių istorija (fonetika) Vilnius 1973; Lietuvių kalbos atlasas 3 t. 1977–91; A. Piročkinas Prie bendrinės kalbos ištakų Vilnius 1977, J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas Vilnius 1978; V. Urbutis Žodžių darybos teorija Vilnius 1978; A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 2 d. Vilnius 1979–82, Lietuvių kalbos leksika Vilnius 1990; A. Salys Raštai 4 t. Roma 1979–92; K. Morkūnas Pažintis su lietuvių kalbos tarmėmis Vilnius 1980; P. Jonikas Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje Čikaga 1987; A. Pakerys Akcentologija 2 d. Vilnius 1994–2002; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995; P. Skardžius Rinktiniai raštai 5 t. Vilnius 1996–99; V. Labutis Lietuvių kalbos sintaksė 2 d. Vilnius 2002; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Vilnius 2004; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 2005; K. Garšva Lietuvių kalbos paribio šnektos: (fonologija) Vilnius 2005; A. Pupkis Kalbos kultūros studijos Vilnius 2005; V. Ambrazas Lietuvių kalbos istorinė sintaksė Vilnius 2006; G. Gerullis Litauische Dialektstudien Leipzig 1930; E. Fraenkel Litauisches etymologisches Wörterbuch Heidelberg–Göttingen 1955–65; J. Otrębski Gramatyka języka litewskiego 3 t. Warszawa 1956–65; V. Toporov, O. Trubačiov Lingvističeskij analiz gidronimov verchnego podnieprovja Moskva 1962; Chr. S. Stang Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen Oslo–Bergen–Tromsö 1966, Lexikalische Sonderübereinstimmungen zwischen dem Slavischen, Baltischen und Germanischen Oslo–Bergen–Tromsö 1972; P. U. Dini Baltų kalbos Vilnius 2000.

2703

lietuvių kalba

lietuvių bendrinė kalba

lietuvių rašomoji kalba

lietuvių kalbos rašyba

lietuvių kalbos fonologija

lietuvių kalbos morfonologija

lietuvių kalbos morfologija

lietuvių kalbos leksika

lietuvių kalbos sintaksė

lietuvių tarmės

lietuvių kalbos studijos užsienyje