lietuvių spaudos draudimas

lietùvių spaudõs draudmas, 1864–1904 Rusijos imperijos valdžios draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškaisiais rašmenimis.

Lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas

Spaudos draudimas 1864–1904 buvo viena Rusijos valdžios politinių priemonių, kuriomis siekta sutrukdyti natūralią lietuvių tautos raidą ir surusinti lietuvius. Sumanymas pakeisti lietuvių raštijoje lotyniškąją rašybą graždanka (reformuotas kirilikos variantas) buvo oficialiai motyvuotas siekimu politiniu ir civilizaciniu požiūriu atitraukti etninius lietuvius nuo lenkų ir suartinti juos su rusų kultūra, religija ir civilizacija.

per lietuvių spaudos draudimą graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... (R. M. Rommo spaustuvė, Vilnius, 1865; Vilniaus universiteto biblioteka)

Vyriausybei patvirtinus vadinamąją lenkų pradų naikinimo ir rusų pradų atkūrimo Šiaurės vakarų krašte programą Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas (veiksmus derino su švietimo žinyba ir Valstybės tarybos sekretoriumi Lenkijos karalystės reikalams N. Miliutinu) pradėjo lietuvių spaudos draudimą – 1864 jo nurodymu graždanka išleistas lietuviškas elementorius ir caro Aleksandro II įsako dėl valstiečių reformos Lenkijos karalystėje lietuviškas vertimas. 1864 06 M. Muravjovas Vilniaus cenzūros komitetui įsakė nepraleisti nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto kitaip nei graždanka, 1864 11 – nė vieno lietuviško kalendoriaus ir grožinės literatūros kūrinio. 1865 02 01 komitetas aprobavo paskutinę lietuvišką religinę knygą lotyniškaisiais rašmenimis. M. Muravjovą pakeitęs K. Kaufmanas 1865 09 18 slaptu aplinkraščiu Šiaurės vakarų krašto gubernatoriams uždraudė visus lietuviškus leidinius lotyniškuoju raidynu spausdinti vietoje, įvežti iš užsienio ir platinti. Jo prašymu šį draudimą paskelbė ir caro vietininkas Lenkijos karalystėje F. Bergas. Vidaus reikalų ministras P. Valujevas 1865 10 šį draudimą išplėtė visai Rusijos imperijai.

1873 Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos aplinkraščiu gubernatoriams t. p. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius gotikiniais rašmenimis. N. Miliutino pasiūlymu Aleksandras II 1866 žodžiu paliepė uždrausti net ir mokslo reikalams lietuviškus tekstus spausdinti lotyniškuoju raidynu (1880 Rusijos mokslų akademijos prašymu šį paliepimą atšaukė, bet uždraudė tokius lietuviškus leidinius platinti Šiaurės vakarų ir Pavyslio kraštuose). Įsigalėjus lietuvių spaudos draudimui, lietuviškos spaudos leidimo monopolį įgijo rusų administracija, graždanka dažniausiai buvo leidžiami lietuviški elementoriai, kalendoriai ir religinės knygos. Leidybai laikinai buvo pasitelkti ir lietuvių inteligentai (L. Ivinskis, T. F. Žilinskas ir kiti), kurie iš karto nesuprato spaudos draudimo pavojaus lietuvybei. Religines knygas aprobuodavo vyskupas M. Valančius; kai jis užprotestavo savavališką religinių tekstų keitimą katalikams nepriimtina prasme, leidyba nutrūko.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (Kaunas 1865–72; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Iš viso per 40 m. Rusijos imperijoje graždanka buvo išleisti vos 55 lietuviški leidiniai. Jie nepasiekė rusifikavimo tikslų, nors buvo platinami per mokyklas ir dalijami nemokamai – gyventojai valdiškus leidinius boikotavo ir net naikino.

Mėginimai legalizuoti lietuvių spaudą

mėnraščio Aušra Nr. 1

Lietuvių spaudos draudimas buvo įvestas slaptais rusų administracijos aplinkraščiais ir žodiniu caro paliepimu, kuris nebuvo įtrauktas į įstatymų rinkinius, todėl formaliai teisinės galios neturėjo. Kartais buvo daroma išimčių. 1869 Vilniaus generalgubernatorius A. Potapovas leido veikti anksčiau uždarytai Zawadzkio spaustuvei, o jų knygynui – išparduoti dalį lietuviškų knygų (išpardavimas truko apie 10 metų). Nuo 1867 iki 8 dešimtmečio pabaigos lietuvių inteligentai – Žemaitijos vyskupijos administratorius A. K. Beresnevičius, L. Ivinskis, kunigas M. Miežinis, J. Šliūpas, P. Vileišis, vyskupas M. Valančius ir kiti – rašė prašymus Vilniaus ir Varšuvos generalgubernatoriams bei cenzūros įstaigoms knygoms, laikraščiams bei visai lietuvių spaudai leisti. 1875–79 jiems pavyko išleisti 8 lietuviškus leidinius.

Paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį kunigas A. Alekna, A. Bulota, J. Jablonskis, M. Lozoraitis, A. Macijauskas, A. Sketeris, P. Vileišis ir kiti pateikė naujų prašymų, bet buvo išleista tik 1 brošiūra, 1 žemėlapis ir 5 skelbimai. Nuo 1881 inteligentų paraginti kolektyvinius prašymus panaikinti lietuvių spaudos draudimą carui ir Rusijos valdžios institucijoms rašė valstiečiai (iš viso apie 5000 parašų, 88 prašymai, 74 jų 1895–98).

Priešinimasis spaudos draudimui

Pasipriešinimui vadovavo lietuvių inteligentai. Jų, pirmiausia M. Valančiaus, pastangomis lietuviškos spaudos leidyba susitelkė Mažojoje Lietuvoje. Jos spaustuvėse per 40 m. buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai, iš jų apie 2000 skirti Didžiosios Lietuvos skaitytojams (tarp jų 825 kontrafakciniai; kontrafakcija). Čia buvo spausdinami ir Didžiajai Lietuvai skirti Aušra (1883–86), Tėvynės sargas (1896–1904), Varpas (1889–1905), Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (1889–96), kiti periodiniai leidiniai. Iš pradžių vyravusią religinę literatūrą ilgainiui iš dalies pralenkė pasaulietinė. Dauguma lietuviškų leidinių išleista per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. 1874–1904 Jungtinėse Amerikos Valstijose išėjo 712 lietuviškų knygų ir keliolika laikraščių, dalis jų pasiekdavo Didžiąją Lietuvą. Lietuvių inteligentai redagavo draudžiamus lietuviškus leidinius, rašė jiems straipsnius ir korespondencijas.

knygnešys V. Juška (20 a. 3–4 dešimtmetis)

Skatinama inteligentijos, draudimui masiškai priešinosi lietuvių liaudis, dažniausiai valstiečiai, – knygnešiai į Didžiąją Lietuvą gabeno ir platino draudžiamąją lietuvišką spaudą, įsteigta knygnešių organizacijų. Skaityti ir rašyti lietuvius mokė slaptosios mokyklos, daraktoriai ir raštingi šeimos nariai. Draudžiamoji lietuvių literatūra daugiausia plito Kauno ir Suvalkų gubernijose – jų gyventojai buvo raštingiausi. Jos daugėjo – per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį Didžiojoje Lietuvoje kasmet buvo konfiskuojama po 7–23 tūkst. egzempliorių lietuviškų spaudinių. Vien 1889–1904 buvo sulaikyta 234 300 egzempliorių lietuviškų leidinių. Lietuvių spaudos draudimas faktiškai žlugo.

Spaudos draudimo panaikinimas

Lietuvių spaudos draudimui nepasiekus tikslo, jo nauda Rusijai vis labiau buvo abejojama periodinėje rusų spaudoje.

Rusijos vidaus reikalų ministro V. Plevės 1904 05 01 (14) raštas Vilniaus generalgubernatoriui P. Sviatopolkui-Mirskiui apie lietuvių spaudos draudimo panaikinimą

Kauno ir Suvalkų gubernatoriai informavo carą Nikolajų II apie pasienyje didėjančią politinę įtampą. Carui atkreipus dėmesį, 1897 lietuvių spaudos draudimo klausimą svarstė Ministrų komitetas. Ilgainiui susidarė dvi viena kitai priešingos aukštųjų Rusijos pareigūnų nuomonės; į savo pusę palenkti juos siekė ir lietuvių inteligentai: P. Vileišis, vyskupai M. L. Paliulionis, A. Baranauskas, kiti. Spaudos draudimą atkakliai palaikė tik Rusijos švietimo žinyba. 1901–02 Sankt Peterburge nagrinėta vadinamoji Macijausko žemėlapio byla; 1902 Senatas priėmė nutartį, kad lietuviškas žemėlapis buvo konfiskuotas neteisėtai. Vidaus reikalų ministerija spaudos draudimo panaikinimui pagrįsti sudarė bylą. 1904 04 26 Ministrų komitetas vienbalsiai nutarė lietuvių spaudos draudimą panaikinti (svarbios buvo Vilniaus generalgubernatoriaus P. Sviatopolko-Mirskio ir Rusijos mokslų akademijos prezidento didžiojo kunigaikščio Konstantino Nikolajevičiaus nuomonės). 1904 05 07 nutarimą patvirtino caras.

Spaudos draudimas trukdė lietuvių tautos konsolidaciją, padarė daug nuostolių jos kultūrai – ankstesnis lietuviškų leidinių skaičius buvo pasiektas tik po 10 metų. Dėl draudžiamosios lietuvių spaudos gabenimo, platinimo ir laikymo per 40 m. įkliuvo bent 2854 žmonės, kai kurie po du ar kelis kartus (iš viso 3090 atvejų); dauguma jų buvo represuoti. Istorikai B. Kaluškevičius ir K. Misius 2004 aprašė spaudoje ir kitur paminėtus 6132 knygnešius ir daraktorius. Lietuvių spaudos draudimas buvo panaikintas dėl masinio lietuvių tautos pasipriešinimo.

-spaudos draudimas

1781

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką