Lietuvõs Respùblikos gyvéntojai po nepriklausomýbės atkūrmo
Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospekte Vilniuje (2017)
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990) pradėti demokratiniai pertvarkymai, ūkio reforma, kiti neatidėliotini valstybinių institucijų ir struktūrų kūrimo darbai. Visa tai turėjo įtakos demografiniams procesams. Juos užfiksavo 2001, 2011 ir 2021 įvykę visuotiniai Lietuvos gyventojų surašymai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais gyventojų daugėjo ir 1992 gyveno daugiausia (beveik 3,71 milijono). Nuo 1992 gyventojų skaičius ėmė mažėti (1 lentelė); tai lėmė SSRS kariuomenės išvedimas, t. p. kitataučių (daugiausia slavų) išvykimas į tikrąją savo tėvynę, vėliau – prasidėjusi emigracija.
1993–94 šiek tiek padidėjęs pradėjo mažėti ir Lietuvos kaimo gyventojų skaičius. Nuo 1994 (pirmą kartą taikiu metu) prasidėjo depopuliacijos procesas (1 diagrama): 1994 tūkstančiui gyventojų gimė 11,6, mirė 12,7, 2022 – gimė 7,8, mirė 12,1 žmonių. 1990–2022 natūralusis gyventojų prieaugis sumažėjo nuo +17 100 (+4,6 ‰) iki –20 800 (–7,4 ‰). Žemiausi natūralaus gyventojų prieaugio rodikliai fiksuoti 2021 – –24 400 (–8,7 ‰) žmonių (2 lentelė). Gimstamumas mažėja dėl gyventojų emigracijos, COVID‑19 pandemijos, grėsmių Lietuvos saugumui, t. p. ilgesnio studijų laikotarpio, santuokų atidėjimo (pirmą kartą besituokiančios moters vidutinis amžius 2000 buvo 23,6, 2022 – 28,3 m.), pirmą kartą gimdančios moters amžiaus padidėjimo (1990 – 23,9, 2021 – 28,2 metų), padidėjusio ištuokų skaičiaus (1990 šimtui santuokų teko 35,1 ištuokos, 2006 – 53,2; nuo 2013 pastebimas ištuokų skaičiaus mažėjimas – 2022 šimtui santuokų teko 47,2 ištuokos).
Lietuvos gyventojų gimstamumas ir mirtingumas tūkstančiui žmonių (1945–2022)
vienos moters pagimdytų vaikų vidutinis skaičius 1920–2022
Dėl šių ir kitų priežasčių 1990–2022 vienos moters pagimdytų vaikų skaičius sumažėjo nuo 2,03 iki 1,27 (2 diagrama). Sumažėjo ir vaikų skaičius šeimoje: 1990 trečiųjų šeimoje gimusių vaikų buvo 6150, 2006 – 2930, 2015 – 3341, 2021 – 2909. Gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė padidėjo nuo 69,4 metų (1990) iki 75,3 metų (2022; vyrų – 70,9, moterų – 79,6). Lietuvos gyventojų mirtingumas 1990–2007 didėjo (nuo 39 800 iki 45 600) daugiausia dėl vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus augimo, vėliau mažėjo dėl bendro gyventojų skaičiaus mažėjimo (2022 mirė 42 844 žmonės). Didžiausias mirtingumas 2022 buvo dėl kraujotakos sistemos ligų (52,4 %), išeminės širdies ligos (31,3 %), piktybinių navikų (18,4 %), cerebrovaskulinės ligos (12,7 %), COVID‑19 (6,1 %). Išorinės mirties priežastys sudarė 5,4 %. Nepriklausomybės metais labai sumažėjo kūdikių mirtingumas: iš tūkstančio gyvų gimusių 1990 mirė 10,3, 2006 – 6,8, 2022 – 3 kūdikiai.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vyko intensyvi vidinė migracija, gyventojų persiskirstymas tarp miestų ir kaimų, t. p. tarp apskričių ir rajonų savivaldybių. Šį persiskirstymą lėmė ūkio šakų netolygi plėtra, naujų technologijų gamybos ir paslaugų procesuose diegimas, žmogiškųjų išteklių poreikio kitimas. Vidinė Lietuvos migracija 1990–2010 sumažėjo nuo 84 058 iki 49 796 žmonių, pakeitusių nuolatinę gyvenamąją vietą šalies ribose, nuo 2011 vidinė migracija vėl augo, 2022 pasiekė 91 929 žmones. Didžiausia vidinė migracija 2021 buvo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. 2006 į miestus atvyko gyventi 32 000, į kaimus – 19 609 žmonės, 2021 atitinkamai 36 100 ir 28 600 žmonių.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsivėrė kelias į jos darbo rinką ir dėl to padidėjo emigracija, ypač iš tų šalies regionų, kuriuose atsirado didesnis nedarbas, nedidėjo darbo užmokestis. Pagal emigracijos mastus Lietuva viena pirmaujančių tarp Europos Sąjungos šalių. Nuo nepriklausomybės atkūrimo (1990) iki įstojimo į Europos Sąjungą (2004) iš Lietuvos išvyko 348 710 žmonių (apie 24 900 per metus). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą emigracijos mastas išaugo: 2004–18 išvyko 651 155 Lietuvos gyventojai (apie 43 400 per metus, vien 2010 išvyko 83 157). 2006 daugiausia Lietuvos gyventojų (67,5 % visų emigravusių) išvyko į Europos Sąjungos šalis: į Jungtinę Karalystę (26 %), Airiją (20 %), Vokietiją (9 %); į Jungtines Amerikos Valstijas emigravo 12,9 % visų išvykusiųjų. 2017 daugiausiai emigravo Vilniaus (11 107) ir Kauno (9 085) apskričių gyventojų. Vyrų išvyko daugiau nei moterų (vyrų – apie 51,5 %, moterų – apie 48,5 %), apie 43 % emigrantų – 20–29 m. amžiaus. 2021 emigravo 25 200 nuolatinių Lietuvos gyventojų, daugiausia jų išvyko į Jungtinę Karalystę (24 % visų išvykusiųjų).
2006 į Lietuvą atvyko 7745 žmonės, iš jų 56,4 % – vyrai. 71,1 % imigrantų buvo Lietuvos piliečiai, daugiausia 20–34 metų. Dauguma imigrantų (53,8 %) buvo iš Europos Sąjungos šalių: iš Didžiosios Britanijos – 19,7 %, Airijos – 9,9 %, Vokietijos – 7,4 %, iš kitų Europos šalių (ne Europos Sąjungos narių) – 32,5 % visų atvykusiųjų – daugiausia iš Rusijos (12,3 %), Baltarusijos (12,2 %), Ukrainos (4,9 %). 2021 į Lietuvą atvyko 44 900 žmonių (23 700, apie 53 % visų atvykusių, gimę Lietuvoje), dauguma (11 900, 50,4 % visų grįžusiųjų) – iš Jungtinės Karalystės, 8 300 (apie 39,2 %) žmonių atvyko iš Baltarusijos, 11 000 imigrantų apsigyveno Vilniuje. 2022 prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, į Lietuvą atvyko daugiau nei dvigubai daugiau imigrantų nei 2021 – 95 400, 62 000 iš jų – karo pabėgėliai iš Ukrainos.
1
2
2271
2764
Lietuvos gyventojai sovietinės (1940–1941) ir Vokietijos (1941–1944) okupacijų metais
pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai
Lietuvos gyventojai Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuvos gyventojai Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Lietuvos Respublikos gyventojai (1918–1940)
Lietuvos gyventojai sovietinės okupacijos metais (1944–1990)